Dviračiais per Andus

2010-12-22T15:57:00.004+02:00

Sveiki,

Mes vėl važiuojame dviračiais, tik šį kartą per Aziją. Kviečiame keliauti kartu mūsų naujame puslapyje www.dviraciaisperazija.blogspot.com

Jurgita ir Tomas

2009-04-04T13:59:00.003+03:00

Kelionės maršrutas 310 dienų. Rekomenduojame!

2009-03-29T20:22:00.016+03:00

Puerto Lopez- Mindo- Misahualli- Zamora- Truhillo (Peru)- Lima- Vilnius

Palikę Puerto Lopez žvejų kaimelį ant Ramiojo vandenyno kranto ilgam sėdome į autobusą- per ateinančias tris savaites nuvažiavome beveik 3000 kilometrų per Ekvadorą ir Peru. Vaizdai pro langą keitėsi greitai, bet, deja, autobusas- ne dviratis, ir vaizdai kaip per televizorių- matai, bet pajausti sunku.

Važiavome pro sausuosius miškus, kuriuose per stebuklą išlikę stambūs medžiai (matyt, mediena niekam netinkama) ir violetiniais bei geltonais žiedais stagarus bandantys pridengti vijokliai. Vėliau žemė tapo derlingesnė ir padėjo vešėti bananų, ananasų, kavos, kakavos, mandarinų plantacijos. Kad žmonės gauna daugiau pajamų bylojo ir jų namai: ir su sienom, ir su langais, ir net gėlynais bei veja kur ne kur. Netgi matėsi pavyzdžių, kad ir su šiukšlėmis kovojama- kai kurie miesteliai buvo nustatyti plakatais ir šalia jų stovėjo šiukšlių dėžės. Bet, akivaizdu, kad raginimai nešiukšlinti sunkiai keičia susiformavusius įpročius. Autobuse prieš mus sėdėjo indėnų šeima: moters skrybėlę puošė spalvotos plunksnos, mergaitės balti marškiniai siuvinėti spalvingais tradiciniais raštais, abiem vaikam tėvas kaimelyje nupirko ledų ir kokakolos, traukė maisto įsidėto iš namų- žodžiu, eilinės šeimos kelionė autobusu. Jiems išlipus ant autobuso grindų voliojosi tuščias butelis, apelsinų žievelių buvo prigrūsta į visus įmanomus plyšius tarp sėdynių, liko visokių maisto trupinių bei popierių. O juk autobuse buvo maišelių šiukšlėms. Taigi, šiukšlės buvo vienas iš nedaugelio dalykų erzinusių visos kelionės metu.

Važiavimas autobusu turi savito žavesio. Jeigu įsėdi į autobusą, kuris stoja prie kiekvieno ranką ištiesusiojo, tai neabejotinai prilipa ir visokiausių “krepšininkų”. Vieni jų iškilmingu balsu paskaito paskaitą apie kokių tai stebuklingų vaistų gydomąsias galias ir ragina jų įsigyti, kiti siūlo DVD su Holivudo šedevrais, dar kiti knygas, arba traukia iš krepšių įvairiausias gėrybes: vaisius, limonadą, sultis, supilstytas į celofaninius maišelius, karštus patiekalus su vištiena ir žuvimi, bandeles, pupas, etc. Maistas, be abejo, turi didžiausią pasisekimą. Tų pačių gėrybių gali nusipirkti prasidaręs autobuso langą, kai jis stabteli kokiame miestelyje. Norinčių parduoti savo prekes daug ir ne visi jie telpa į autobusą. Be to, važiuojant autobusu nuolat skamba muzika, ir oi oi kaip garsiai skamba. Kai muzika staiga nutyla, tai dar nereiškia, kad keleiviais nustojo rūpintis, paslaugus vairuotojas tuoj įjungia kokį filmą.

Taip linksmai leidžiant laiką privažiavome Santo Domingo miestą. Čia reikia persėsti į kitą autobusą, bet tai padaryti nusprendėme tik rytoj, mat šios dienos normą atidirbome- po 12 valandų dairymosi pro langus reikia pailsėt. Santo Domingo stotis, pasirodo, svarbus transporto mazgas, nes aplink stotį matėsi kokių 12 viešbučių iškabų. O jei tai buvo ne viešbutis, tai būtinai koks pasimaitinimo taškas.

Kitą dieną autobusas mus vežė dar kokias 7 valandas iki Mindo- mūsų tikslo. Nors žemėlapyje atstumas visai nedidelis, bet pradėjome kopti į Andus, ir kelias ėmė vingiuoti. Žemė tapo neįtikėtinai susiraugžlėjusi, nors ir nelabai aukšti kalniukai buvo labai statūs. Deja, viskas, kiek įmanoma iškirsta, ant žalių gūbrių viršūnių tik po kelias palmes styro, kaip kokie vėjo malūnai šakom mosuoja.

Mindo- mažas kaimelis, įsikūręs visai ant pusiaujo, į kurį žmonės važiuoja praplaukti plaustais ar padangomis kalnų upe, nusileisti virš džiunglių įrengtais lynais, pasivaikščioti takeliais, aplankyti drugelių fermas ir stebėti paukščius. Mes nutarėme tapti ornitologais. Bet gidas buvo patyręs ir mus greit demaskavo. Paklausė, kokius paukščius tikimės pamatyti. Mes, aišku, norėjome pamatyti visus, ir taip jo darbą žymiai palengvinome:) Iš tokių "pažįstamų" paukščių matėme tukaną, tris papūgų rūšis ir daugybę visokiausios smulkmės. Gidas pasitaikė su biologiniu išsilavinimu, mokėjo angliškai, tad buvo labai įdomu ne tik apie paukščius pakalbėti. Pagaliau išaiškino, kuo skiriasi debesų, lietaus, tropiniai miškai ir džiunglės, parodė augalus, drugelius, net mūsų Puerto Lopeze matytą gyvatę iš nuotraukos "atpažino". Pats po Ekvadorą nemažai pakeliavęs, tai ir mums šį tą patarė. Smagu buvo.

Mindo kaimelis - debesų miškų zonoje. Iš jo dumiam į lietaus miškus. Porą kartų kertam pusiaują, pakylam į Andus, pravažiuojam sostinę Quito, kylam dar aukštyn kalnų keliais ir jau visai juokingai atrodom basi įsispyrę į batus, trumpomis rankovėmis, kai lietus virsta sniegu ir perėja visa balta balta nuo sniego. Indėnai lipa į autobusą su kepurėmis ir vilnonėmis skaromis. Mūsų gi visas turtas autobuso bagažinėje. Bet persivertę per Andus imame sparčiai leisti į rytus, link Amazonės, ir darosi šilčiau. Deja, kad ir kaip smalsu dairytis, vaizdas praktiškai dingsta. Įvažiuojame į visišką debesį, visur tvyro drėgmė, kelias raitosi kalnų tarpekliais, palei upes. Kartais prašviesėja, prakertame vieną debesų sluoksnį, bet tik tam, kad vėl nertume į kitą.

Taip pasiekiame Teną. O čia šviečia saulė ir šilta, gal net tvanku. Kol pasiekiame viešbutėlį mus jau spėja pakalbinti 2 kelionių gidai. Pasiklausinėję dar keliose vietose apie galimybę iš arčiau pamatyti džiungles išgirstame tas pačias kainas ir labai panašius maršrutus. Nusprendžiame važiuoti į Misahualli, dar arčiau link džiunglių. Misahualli- tai centrinė aikštė su kokion dviem gatvėm. Tik išlipus iš autobuso mus ima šefuoti toks tipas, ant kurio marškinėlių užrašyta "Jonas". Siūlo suorganizuoti valtį, kad mus nuplukdytų į netoliese esančią indėnu bendruomenę, kuri turistams siūlo “autentiškus palmių lapais dengtus namelius su biotualetu” (paprasčiausia lūšna su lauko tualetu už prabangaus viešbučio kainą). Na jau ne, tokių biotualetų mes ir Lietuvoje turime, o ir nuo kaimelio parduotuvės nutolti nesinori:) Tada Jonas mus nuveda į porą šimtų metrų į paupį. Ten stovi gan patriušęs viešbutėlis, bet jame didelės verandos ir tokioje įsikurti būtų buvę visai smagu, nes vieta atoki, po medžiais, prie upės, tik kad šeimininkės nėra, į miestą išvažiavo ir neaišku kada grįš. Jonui rūpėtų, kad mes jo pažįstamus kaip nors finansiškai paremtume, tad ėmė siūlyti plaukti žvejoti. Norit su nakvyne, galima ir su nakvyne, ant laužo žuvį paruoštume, ai kaip skanu būtų. Na, mums nuo tokių šnekų pilvai urgzti pradėjo, teko padėkoti Jonui už paslaugumą, dar kartą padėkoti kiek griežčiau, ir mes jau laisvi. Viešbutėlių pasirinkimas kaimelyje didelis, dabar ne sezonas, tad galima derėtis. Apsigyvenome su dušu, televizoriumi ir net šaldytuvu.

Klimatas- fantastiškas, dieną naktį panaši temperatūra, langai (jei tokie yra) visada atviri, nei uodų ( na, turėtų būti kur nors maliarinių), nei mašalų. Vienintelė priežastis uždaryti langus tai- beždžionės. Jų būrys apsigyvenęs kaimelio aikštėje. Matėm atvažiavusią ekskursiją vietinių vaikučių, tai iš vieno atėmė fotoaparatą. Teko jam pirkti beždžionei skanėstų ir "mainyti" į fotiką. Matėm, kaip pro langą iš greta aikštės esančio namo beždžionė išsinešė lėlę. Šių bandičių net šunys privengia, o parduotuvėlių ir užeigų savininkai ginasi nuo jų vandeniu. Kartą mums bepusryčiaujant viena beždžionė ėmė per daug domėtis mūsų maistu. Gringų(= mūsų) šūksnių ji visai neišsigando, Tomas uždengė sauja bandeles, Jurga- kiaušinius, tai ta begėdė čiupo sauja iš lėkštutės sviestą ir nudūmė.

Tik ir galvoja, kaip kokia kiaulystę iškrėsti.

Nedaug trūko, kad ir atėmę būtų. Nieko nepešę liko nepatenkintos, dandis rodė, urzgė.

Kalniečiai pasipuošę į ekskursiją atvyko. Oi, kaip karšta jiems buvo.

Misahualli vėl pasiklausinėjome, kaip tas džiungles iš arčiau pamatyti. Kai kurie indėnų kaimai yra labai turistiškai nusiteikę, pas save apgyvendina gringus, jiems organizuoja ekskursijas laivu gilyn į džiungles. Kuo daugiau klausinėjom, tuo aiškiau darėsi, kad pirminio, dar niekada nekirsto miško likę visai nedaug ir iki jo nusigauti reikia dieną plaukti valtimi ir dar dieną pėsčiomis eiti, nes viskas, kas prie kelių ir upių jau seniai iškirsta. Turizmo agentūroje radome jauną indėną, jis tik su šortais gulėjo hamake, iš laptopo klausėsi muzikos. Pasirodo, mokėsi net Anglijoje, o dabar grįžo atgal į gimtą kaimą. Apžiūrėjome žemėlapyje galimą maršrutą, kad pamatytume pirminį mišką, kaip minimum reikėtų 4 dienų. Dienai žmogui norėjo 50 dolerių, bet pasiderėjus nuleido iki 40. Vis tik matant kaip aplinkiniai žmonės gyvena, tai dideli pinigai, o kokiam besimojuojančiam mečete aplink bananus gausios šeimynos tėvui, tai pasakiški pinigai. Matyt todėl ir gali sau leisti tokios firmos bosas kad ir visą mėnesį gringų laukti. Viliojo mus toks žygis, bet "laužėmės", o galiausiai suskaičiavę savo dolerius tiek net ir neradom, o važiuoti į didelį miestą su bankomatu ir vėl grįžti atgal, nerimta.

Nusprendėme šiaip po apylinkes pasižvalgyti. O, kad taip dabar turėtumėm dviračius! Vieną pavakarį pėstute nuėjome iki milžiniško medžio, per klaidą, matyt, pjūklo išvengusio. Grįžtant kokia liūtis užklupo! Šlapi prisiglaudėme tokioje pašiūrėje, o ten vietiniai tarantulo jauniklius apžiūrinėja... Kitą dieną kiek pėsti, kiek autobusu pasiekėme kažkokį parką, ar tai pažintinį taką. Skraido sau drugeliai delno dydžio, žydi gėles. Smagu. Grįžtant vėl kokia liūtis užklupo! O vietiniai tokiu atveju banano lapą ant galvos, ir vis sausiau nors kiek.

Tik pusė medžio į objektyvą tilpo.

Smarki, bet dažniausiai trumpa liūtis.

Takelis parke.

Ir Tomas bando nuo lietaus po lapu slėptis...

Banos- kitas taškas sustoti ir apsidairyti. Ekvadoras yra labi įvairus. Pavažiuoji, atrodo, ne tiek jau daug kilometrų į šoną, o klimatas stipriai pasikeičia, nes dabar esame rytiniame Andų šlaite, ir pakilus aukštyn į kalnus, oras vėsta, lietus (o dabar lietaus sezonas) darosi visai nemalonus ir šaltas. Į Banos žmonės važiuoja, kad pasiturkštų terminiuose baseinuose, bet mes jais taip ir nesusigundėm. Pasivaikščiojom po kalnuotas apylinkes (jei nelijo, tai debesys viršugalvius brūžino), paragavom šviežių cukranendrių saldumynų (saldu, kad net dantis gelia) ir išdūmėm toliau.

Banos nuo kalniuko.

Iš cukranendrių spaudžia sirupą, o iš jo gatvėjė, na gerai, būkim sąžiningi, tarpduryje, ant kablio, minko saldžią masę, čia pat ją pakuoja ir pardavinėja.

Cuenca miestą "apžiūrėjom" per vieną vakarą. Visai smagus senamiestis, turi savitą aurą, toks europietiškai pažįstamas, ir gatvės, ir bažnyčios.

Bet mes ne mėnesiais, o dienomis skaičiuojame laiką iki skrydžio į Lietuvą. Esam pilni jėgų, tad kuprines tik švyst ant pečių ir lekiam tolyn :) Loja, čia persėdam į kitą autobusą ir jau Zamoroje.

Zamoroje vėl mėgaujamės tuo pasakišku oru. Šilta, langai atviri, jokių mašalų, judi, lyg nesvarumo būklėje plaukiotum. Pavakare nušniokščia lietus. Tiesa, drėgmės daug. Viešbutyje persikrauname kuprines, paliekame dalį daiktų ir išeiname trim dienom į Podocarpus nacparką. Kaip smagu vėl atitrūkti nuo miestų, miestelių, žmonių, autobusų, kioskų... Su gardaparkeriais pasiderėjus sumokame per pus mažiau nei gringai, bet vis tiek daugiau nei vietiniai. Nors bilietus atplėšė gringiškus. Nėra čia jokios apskaitos, akivaizdžiai nėra. Paaiškėjo, kad palapinę pasistatyti kainuoja tiek pat, kiek namelyje apsigyventi (aišku, vėl sukčiauja, didmeistriai), na bet 3 dolerius nakčiai dviem už tvirtą stogą galim ir sumokėti. Radom čia pagaliau ir medžių, didelių kaip dinozaurai, ir krioklių, ir maudėmės upėje, ir stebėjom, kaip skruzdėlės už save žymiai didesnius lapus magistralėm transportuoja. Smagu būtų ilgėliau ir detaliau visa tai apžiūrėti.

Kelias link Podocarpus parko prie miestelio...

...ir nuo jo nutolus.

Medžiai, kaip dinozaurai, tai ir lapai jų nemenki.

Šitas lentas kalnuotose ir sunkiai prieinamose vietose išpjovė su benzininiu pjūklu. Mums suabejojus, ar taip įmanoma, žmogus užsikūrė suklerusią "drūžbą" ir parodė. Liuks!

Ten tolumoje Tomas pliuškenasi.

Tomas skruzdėlių greitkelius tyrinėja.

Šioje nuotraukoje įmanoma įžiūrėti skruzdėles nešančias lapus. Skruzdėlių kelias dviejų juostų, eismas tvarkingas :)

Zamora, Loja, naktinis autobusas į Piurą jau Peru teritorijoje. Kertant sieną, be abejo, reikėjo išlipti ir aplankyti du langelius Ekvadoro ir Peru teritorijose. Prie vieno iš šių kioskų teko visą valandą (nuo 2 iki 3 nakties) laukti, kol atsiras interneto ryšys. Nesinorėjo grįžti į Peru, pereiti tilteliu virš dvokiančio ir pilno šiukšlių upelio. Mus nuolat atakavo kažkokie milžiniški vabzdžiai. Vietoj to, kad skristų į blausiai šviečiančias lempas, jie kabinosi į plaukus, į veidą. O po pasivaikščiojimo po Podocarpus nacparką Jurgos šlapi batai trynė kojas. Nesinorėjo grįžti į Peru, nes kita lankytina šalis jau buvo Lietuva.

Piura- didelis, purvinas, pilnas žmonių ir mašinų miestas. Nusiprausėme rankas ir veidus tualete, Jurgos batai atsidūrė stoties šiukšlių dėžėje, kuprinės ant pečių, per tą laiką, laimei, apmažo įkyrių taksi vairuotojų ir išėjome ieškoti autobuso į Trujillo. Kiekviena autobusų bendrovė turi savo atskirą terminalą ir teko apeiti nemažai, kol radome, ko norime ir už prieinamą kainą. Sėkmingai įsitaisius jau kitos bendrovės laukimo salėje užėjo gerumo priepuolis ir Tomas dar nulėkė pakviesti kartu mumis šią naktį Peru sieną kirtusių korėjiečių. Juos rado jau prie kasos beperkančius bilietus, bet jie iškart susigaudė, kad geriau jau mokėti trečdaliu mažiau, išvažiuoti greičiau ir dar išvengti vieno persėdimo.

Kelias iki Trujillo ėjo per dykumą. Aplinkui smėlynai ir šiukšlės, mažyčiai nameliai, o aplink juos šiukšlės. Tai, aišku, labai subjektyvu, bet mums Peru, kaip nei viena kita matyta šalis, siejasi su šiukšlėmis. O gaila.

Ir kas tokiose plynėse šiukšlinti gali?

Iš Trujillojau mūsų laukė tiesus kelias į Limos oro uostą, bet, kadangi dar turėjome porą dienų laiko, apsiklausinėję, kada išvyksta autobusai į sostinę, patraukėme į Huanchaką, pajūrio kaimelį už 20 min kelio nuo Truhillo. Šitas kaimas buvo išimtis- čia šiukšlės buvo organizuotai išvežamos iš miesto. Miestelis ramus, vienas kitas turistas, vienas kitas banglentininkas, gan daug suvenyrų. Jurgai moteriškė "prie akių" suvėrė auskarus iš kriauklyčių. O papuošalų iš tokių kriauklyčių radome grįžę Utenos parduotuvėje. Na ir darbštumas tų kinų neišpasakytas!Huanchako vizitinė kortelė caballitos- arkliukai, o tiksliau tai būtų iš nendrių surišti riestanosiai laiveliai, kurie ir dabar dar naudojami žvejybai.

Paskutinė vakarienė (tiksliau pusryčiai) viešbutėlyje.

Grįžę į Trujillo maloniai nustembame interneto kavinėje sutikę pažįstamus argentiniečius dviratininkus. Su jais Cusce viename viešbutėlyje gyvenom, o kita argentiniečių dviratininkų pora vakar iš Truhillo tolyn išvažiavo. Carro ir Marco nuo Buenos Airių nuvažiavo iki Meksikos, lėktuvu grįžo iki Rio de Janeiro ir parmynė dviračiais namo. Po kelių savaičių "atostogų" planuoja skristi į Europą ir važiuoti toliau, kol aplink pasaulį apvažiuos. ( Jų blogas ispaniškas, bet nuotraukos- visiems suprantamos http://www.mundoapedal.com/ )

Bet Truhillyje laukia ir nemaloni staigmena. Autobusų kompanija, su kuria ketinome važiuoti į Limą, atšaukė rytdienos reisus- streikas, bus blokuojami keliai ir draudžiamas eismas. O mūsų lėktuvas išskrenta jau rytoj ryte. Neramu. Visai neramu. Tačiau randam važiuojančių autobusų. Tiesa, jų išvykimo laikas nėra mums parankus, baisu, kad galime nespėti į lėktuvą.

Bet į lėktuvą spėjame. Persėdimas Guayaquilyje (Ekvadore!!!) irgi sklandus. Madride- sklandu, Barselonoje- sklandu.

Leidžiamės Vilniuje laiku nors atrodo, kad per anksti...

2008-06-22T23:08:00.012+03:00

Tumbes(Peru) - Montanita(Ekvadoras) - Puerto Lopez

Senai beraseme, uzsirelaksavome Ekvadore.

Klimatas Ekvadore pakankamai nuspejamas. Pakranteje buna apie 28 silumos apskrtus metus. Yra tik lietingasis ir sausasis periodai. Lietinguoju metu, kaip bebutu keista, dazniau sviecia saule, o tuo paciu ir karstis sustipreja, bet daznai ir palyja. Sausuoju laikotarpiu, kaip kad dabar, lyja labai retai, bet nuolat dangus buna aptrauktas debesu. Temperatura labai mazai svyruoja ir kituose regionuose, bet, pavyzdziui, Quito, Ekvadoro sostineje, ji laikosi apie 18, nes ten jau kalnai. O kalnu cia yra aukstu, virsunes virs sesiu kilometru. Ten, nepaisant pusiaujo, siaucia vejai, o kartais ir pugos.

Nuvaziavome tiesiai i pakrante, labai jau rupejo pasimaudyti ir siluma pasimegauti. Montanita, kaip kalba vietiniai, ne Ekvadoras, o gringu kurortas. Gal tame ir yra tiesos. Kaimelis visai mazytis, bet turi galybe viesbuteliu ir kaviniu. Bet savaitgali jautesi pagyvejimas, atvaziavo gan daug atostogautoju is didesniu Ekvadoro miestu. Mes radome viesbuteli ant paties vandenyno kranto ir naktimis mums bangos ose, negirdejome mes kaviniu surmulio.

Didele dalis zmoniu vaziuoja i Montanita paplaukioti banglente, nes bangos tam cia tinkamos. Anot musu knygos, pasaulinio lygio vieta paplaukioti banglentemis. Neatsispyre ir Tomas paplaukioti pasauliniame lygyje :) Po valandos yrimosi rankomis ant smelio pamokele persikele i vandeni. Stebint is sono, viskas atrode daug paprasciau. Plaukiojimas banglente pirma diena taip ir baigesi vis bandant ant jos atsistoti. Kaip tycia buvo viena is tu nedaugelio sauletu dienu, tai per pora valandu nusvilome kaip krevetes:) Butent krevetemis vietiniai ir vadina nusvilusius gringus.

Montanita nakti. Bambukiniai namukai (sitas, palyginus, tikras gigantas). Viduje ventiliatorius, tinkliukas nuo uodu ir hamakas balkone.

Po naktiniu kokteiliu nedaug atsiranda pusryciaujanciu pries devinta ryto.

Relaksuojam ant vandenyno kranto. Hamakai cia labai iprastas dalykas kiemuose, balkonuose ir kitokiuose pavesiuose:)

Savaitgaly papludimys pasipuose spalvingais skeciais uz 5 dolerius dienai.

Tas is kaires tikisi netrukus plaukti kaip tas viduryje.

Puerto Lopez - zveju kaimas. Rytais pro namus pravaziuoja dviraciai apkrauti krevetemis, kalmarais ir zuvimi. Jeigu ju nepamatai, tai isgirsti kvieciancius suksnius.

Zveju laukia ir pelikanai.

Is Puerto Lopez buvome dienai nuvyke i debesu miskus. Arkliukais jojome misko takeliais pro bambukus, palmes ir visa kita egzotika. Isvykos razina tapo bezdziones.

Dar viena diena plaukiojome su vamzdeliu graziuose papludimiuse. Povandeninis pasaulis neatrode toks vaizdingas kaip televizoriuje, bet mateme dryzuotas " is akvariumu" zuvytes, o kai kurios buvo visai dideles zuvys. Krabu pakranteje - galybe. Laksto, knisa urvelius, gazdina vienas kita, zodziu greiti ir vikrus.

2008-06-11T02:08:00.006+03:00

Cuzco - Lima - Tumbes (daugiau nei 2000 km autobusu)

Kadangi jau nusipirkome lektuvo bilietus namo, o pamatyti rupi dar daug ka, tad isdaveme dviracius ir sedom i autobusa. Nuo Cuzco kelias leidosi i pakalne link Ramiojo vandenyno. Nebuvo nei gabaliuko tiesas kelio - nuolatiniai serpantinai bei nusileidimai i upes sleni ir vel aukstyn. Vartaisi antrame autobuso aukste kaip koldunas, nes vairuotojai varo nestabdydami ir lenkdami kitus autobusus. Keista, bet is kokio didmiescio visos autobusu kompanijos isvaziuoja i kita didmiesti to paciu metu ir kelyje vaziuoja vienas paskui kita, susirinkdami dar zmoniu is pakeles kaimu. Nuosavu masinu cia beveik niekas neturi, tad visi vaziuja autobusais ar mikriukais ir butinai vezasi kalna mantos. Zmones gyvena visur, kur tik imanoma. Jei tik slaito statumas iki 60 procentu, tai ten butinai augs kukuruzai, bulves, ar glausis koks nusiures namukas. Tad kelias eina istisu miestu, kuris kartais pereina i tankesni ar retesni kaima.

Dviraciai taksi buna krovininiai (kaip siuo atveju) arba keleiviniai.

Motociklai taksi - jau kiek aukstesnis lygis.

Geriausios autobuso vietos - antrame aukste virs vairuotojo - isperkamos greitai. Bet sikart mums pasiseke jas nuciupti. Deja stiklas buvo plautas senokai...

Nusileidus link vandenyno prasidejo dykuma.

Bet net ir si dykuma kai kam Tevyne.

Prie Tumbes miesto, jau visai salia Ekvadoro sienos, ikurtas mangroviu draustinis. Ne draustinyje mangroves visos iskirstos, kad netrugdytu kreveciu fermoms. Praplaukeme valtimi kanalais. Vaizdelis kazkuo primena Lietuvos paupiu karklynus, po dykumu ir istiso kaimo sirdis atsigavo, gamtoje pasijutome. Cia tikras rojus pauksciams, krabams, renkama daug moliusku maistui.

Termitai susikrauste i medi, nes sausos zemes cia kaip ir nera.

Medziai vaiduokliai, saknimis kaip rankomis ramstosi.

Seklos, kaip ir saknys, neiprastai atrodo.

2008-05-30T19:41:00.010+03:00

Cuzco- Machu Picchu- Cuzco

Cuzco- labai grazus miestas, inku stayti namai ir gatves susijungia su ispaniska architektura. Nieko keista, kad Cuzco dar vadinamas Pietu Amerikos gringu sostine, nes paziureti yra i ka, o ir pilna firmu ir firmeliu kurios siulo isvykas, ekskursijas ir kitas pramogas.

Pagrindine Peru atrakcija- Machu Picchu. Kaimelis, is kurio galima aplankyti siuos griuvesius susisiekia su pasauliu tik traukiniais, nes kelio iki jo nera. O monopolistas Perurail plesia siaubingus pinigus uz nieka. Todel nepasidaveme kapitalistu ismonems ir pavaziave autobusu iki paskutinio kaimelio, kur baigesi kelias, likusius kilometrus nuejome begiais.

Patys griuvesiai labai turistiniai, fotogeniskai atstatyti ir sutvarkyti, bet viska lemia vieta. Tokiu nuostabiu kalnu, kurie supa griuvesius tikrai sunku surasti. Taigi nors bilietas kainuoja apie 100 litu, nesijauteme isleide pinigus veltui.

Pasitikome saule svarbiausioje inku saules sventykloje.

Vaizdas i Machu Picchu nuo Wayna Picchu kalno (to, kuris matosi uz griuvesiu).

Inku laiptukai nera labai patogus gringu kojoms.

Pakeles koplytele.

Festivaliai, paradai cia yra megstami kiekviename kaimelyje, bet tokio puosnaus ir, sakyciau, prabangaus festivalio kaip sis Cuzce dar neteko matyti. Kaukes viena kita lenke puosnumu ir ismone. Sokejai stengesi is visu jegu, kuriu jiems reikia tikrai nemazai, nes kolona sokdama turejo nuzygiuoti 10 kilometru. Pirminis siu paradu tikslas buvo religinis, bet paprastam lietuviui sunku suprasti Viespaties garbinima devint velniu kaukes ir paselusiai sokant.

2008-05-30T18:20:00.014+03:00

La Paz- Copacabana-Puno-Cuzco

Sveiki,

Taigi sedome i autobusa ir per nakti atidumeme i La Paz, Bolivijos sostine. Is dziungliu vel uzkilome i altiplana, nuo 200 metru virs juros lugio iki 3600. Kai isedome i autobusa buvo silta, temperatura labi komfortiska, nei per karsta, nei vesu, o islipus is autobuso sesta valanda ryto La Paz puoleme ieskoti kepuriu ir pirstiniu. Daro klimatas didele itaka zmoniu gyvenimui. San Borjoje gyvenimas tekejo ramiai, zmones juokavo gatvese, o La Paze akivaizdus lekimas, skubejimas, zmones susitrauke ir isisupe i striukes. Na, cia gal dar ir didmiescio sindromas. Per greitai pabegom mes is dziungliu!!

Kelias neasfaltuotas, labai kalnuotas ir is karto nusprendem nekilti i La Paza dviraciais. Kai susizinojom autobuso kaina, supratom, kad tiesioginis naktinis autobusas kokius tris kartus pigiau, nei vaziuoti tris dienas atskirais autobusais ar sunkvezimiais (o tuo paciu ir geretis vaizdais). I San Borjos stoti atvaziavome gerokai per anksti, tad iseje ant pagrindinio kelio greitai susistabdeme dzipa iki kito kaimo uz 60 km. Tokios sekmes paakinti tranzavome toliau, o tai daryti gan patogu prie kiosko, kur sustoja sunkvezimiai ir susimoka keliu mokesti. Deja, visi sunkvezimiai buvo stipriai pakrauti medienos ir musu dviraciu nenorejo imti. Taigi, taip sulaukeme "savo" autobuso. Autobusas pasitaike geras, zmonems skirtas antras aukstas, o i pirmaji salia musu dviraciu (staciu!) tilpo galybe maisu, kiaules, antys. Pakeliui paememe viena zmogu net su 9 dideliais maisais, o pries La Paza is bagazines isstume normalu motocikla! Kelias nuolat kilo arba leidosi, vingiavo kalnu karnizais. Idomu, kad situo keliu kylancios masinos link La Pazo i kalna visada vaziuoja vidiniu kelio krastu. O kelias tikrai neplatus. Nakti mateme, kaip vienas is dvieju vairuotoju buvo islipes is autobuso ir "vairavo" ji is lauko. Vienoje kelio puseje uola, kitoje - nematyti kas. Autobusas patobulintas, turi sviesas apsvieciancias ratus, kurias ijungia, kad matytu, ar kuris ratas jau nekaba virs skardziuko. Bilietas tikrai buvo pigus, net juokavom, ar tikai nusipirkom iki sostines, o ne iki kokio kalnu posukio. Bet (deja) buvo tamsu ir nieko nematem (nes miegojom).

La Pazas, kaip vienos is Pietu Amerikos saliu sostine, yra mazas, turi tik apie 900 000 gyventoju, kai tuo tarpu Lima su priemiesciais apie 9.3 milijono, o Buenos Aires 13 milijonu gyventoju. Padeti "pataiso" El Alto, miestas su 600 000 gyventoju isikures ant kalno slaitu, supanciu Pa Paza. La Pazo centras yra pacioje dauboje, o kylant i virsu mazeja kainos ir, naturalu, gyventoju pajamos. Dvi dienas pasivaikscioje turistu takais sedom ant dviraciu ir mynem 12 km, kol uzkilome i El Alto (jau 4000 metru virs juros lygio). O ten vire gyvenimas! Pagrindine gatve is akies ziurint galetu tureti kokias 4 eiles i viena ir 4 eiles i kita puse. Juostos, aisku, nesuzymetos. Visos keturios sausakimsos mikriuku, pypuojanciu ir nardanciu is eiles i eile. Zmones ilipa ir islipa kur papuola, net jei tai ir pati kairiausia juosta. Na ir taip dar 6 kilometrus. O paskui pasimate altiplanas su neaprepamais laukais ir tolumoje kysanciais snieguotais kalnynais.

Pakilom siek tiek i kalniuka ir... pasimate auksciausias laivuojamas pasaulio ezeras Titicaca (3800 metrai virs juros lygio). Kelias labai grazus, nors ir banguotas. Nakvynei palapine pasistateme prie Aimara indenu namuko, visai ant ezero kranto. Bendraujant paaiskejo, kad net ir sitame aukstyje bulviu uzauga du derliai!

Isla del Sol (Saules sala) - viena is atrakciju turistams, kuriu Copacabanoje gausu. Nuplaukus i sala tikrai buvo smagu pasivaikcioti, nes vaizdai nuostabus. Tik pinigu rinkejai kiek erzino. Prisispauzdine bilieteliu ir renka pinigus uz griuvesius, uz takeli pietineje salos dalyje, uz takeli siaurineje salos dalyje, tai parama vietos bendruomenei, tai uz laiptelius. Mes susimokejome tik vienoje vietoje, kitur grieztai atsisakius, pries mus nebuvo imtasi jokiu priemoniu :)), matyt, tos rinkliavos nera visai legalios, o iformintos kaip savanoriska parama. Kur daug turistu, ten dar daugiau visokiu lupikautoju.

Siena i Peru kirtome labai lengvai. Is esmes niekas nepasikeite, tik laikas (viena valanda atgal) ir valiuta. Peru naujoji sole yra kiek stambesnis pinigas nei Bolivijos bolivianas, o kadangi kainos, kaip ir Bolivijoje, yra daug kur apvalinamos ( 1 sole, 1.5 soles, 2 soles etc) tai tai, kas Bolivijoje kainavo 2 Bob (=64 Lt centai), Peru kainuoja 1 sole (80 Lt centus). Varganai gyvena zmones, juos peni ezeras ir ne itin derlingi laukeliai, kurius idirba labai jau primityviomis ir neefektyviomis priemonemis.

Titikakos buriniai laiveliai

Pablo - labai ukiskas berniukas. Kol mes vireme vakariene ant savo primuso, jis is eukalipto lapu susikure lauzeli netoliese, is musu pasiskolino skardine nuo konservu, prisipyle ezero vandens, pasisildi, dar jam reikejo arbatos ir cukraus...

Vietines moteriskes nors ir labai fotogeniskos, bet fotografuotis bijo. Todel ir nuotraukos is toli ir is nugaros...

Tolumoje Copacabana

Saules sala. Anot legendu, visa kas gyva kilo is cia.

Pakrantes stipriai apgyvendintos ir isnaudojamas kiekvienas zemes lopinelis.

Titikakos ezere upetakiai priversti sparciai daugintis ir augti aptvaruose.

Totora nendres.

2008-05-16T01:21:00.007+03:00

Trinidad - San Borja - La Paz (230 km dviraciais ir apie 300 autobusu)

Atplaukeme i Trinidad, Beni regijono sostine. Nors dar iki pacios Amazones toli, taciau cia Amazones baseinas. Vandens karalija. Cia tarp 100 ir 200 m virs juros lygio is vis ima nuostaba, kaip vanduo nuteka iki Atlanto vandenyno. Upiu nuolydis toks mazas, kad aplink pilna pelkiu, lagunu, protaku ir be valties cia neisivaizduojamas gyvenimas.

Tiesa, paciame mieste karaliauja motociklai ir motoroleriai. Yra net motociklu taksi. Vaziuodami i Trinidad svajojome, kad cia vaisiu prisivalgysime iki soties, bet teko nusivilti. Mes taip ir nesupratom, kodel cia tropiniu vaisiu beveik nera, o obuoliai, vynuoges ir bananai akivaizdziai atvezti is kazin kur ir uz siaubinga kaina. Altiplane, kur visai niekas neauga vaisiu buvo daugiau ir tikrai ne brangesniu. Ko galejome nusipirkti, tai mobiliaku ir pasipildyti telefono saskaitas, nes po kioska stovejo kas 50 metru. Ir saligatviai paliko ispudi. Susidare ispudis, kad nusitiesti saligatvi prie savo namu- kiekvieno gyventojo pareiga, o gal privilegija. Tai ir nusitiese kiekvienas pagal savo galimybes. Prie vieno namo - plyteles, kito namo teritorijoje saligatvis yra kokia 10 centimetru zemiau ir cementuotas, prie kito tik ismintas takelis.

Isvaziavus is Trinidado teko keltis valtimi ir keltais tris kartus kol suradome kelio pradzia, bet dar ilgai vaziavome pylimu, aplink kuri driekesi pelkes. Bet kiek pauksciu! Tiek vandens, tiek plesriuju, ir mazu, ir dideliu, ir reksniu ir ramiai ciulbanciu.

Pakankamai sudetinga masina kirsti Mamore upe ir prie jos esancias slapynes, nes nuo kelio pabaigos iki tos vietos kur vel galima vaziuoti masina laukia keli persikelimai. Mes irgi kelemes tokiu keltu, o kita atkarpa jau iveikeme valtimi.

Keliu per diena pravaziudavo tik keli automobiliai, tad krokodilu ramybe trikdem tik mes. Toli eiti niekur nereikia, fotografavome tiesiai nuo kelio.

Kelias buvo neasfaltuotas, daugelyje atkarpu tik dvi vezes. Aplinkui ganesi daug galviju ir tie galvijai galvijiskai subjauroja kelia. Tokios karves man aksciau asociavosi su Azija, o, pasirodo, Bolivijos dziunglese ju istisos kaimenes, kurias vaiko holivudiski kaubojai.

2008-05-16T00:56:00.004+03:00

Puerto Villaroel - Trinidad 580 km Ichilo ir Mamore upemis

Nepabijokime to zodzio, "apturejome" tikra kruiza. Keturias dienas ramiai plaukeme nedideliu laivu, stumianciu barza pilna degalu. Barza buvo smarkiai pasedusi, tad galejom sedeti ant jos ir geretis vaizdais per koki sprindi ar du virs vandens. Tik kiaule prirista uz kojos ir kriuksinti denyje grazindavo i realu pasauli.

EGZOTIKA. Galybe vandens pauksciu ir vezliuku, tupinciu ant nuvirtusiu medziu. Matem net rozinius delfinus, bet siaip tai vanduo ruddut rudutelis, pilnas nesamo dumblo, bet jeigu butu buves skaidrus, butumem neabejotinai mate daug zuvu.

Praplaukeme pro keleta zveju gyvenvieciu ir bananu plantaciju. Is ju prie laivo kelis kartus buvo priplauke zmones ir is kapitono pirkdavo degalu. Taip laive ir atsirado kruva bananu ir apelsinu.Nors laivas buvo krovininis, juo plauke 2 gringai (tai yra mes) ir pakeliui prisijunge dar 6 keleiviai, is kuriu vienas gabenosi du gaidzius.

Maisto laivo virejas patiekdavo 3 kartus per diena ir skaniai. Bananai visais imanomais pavidalais: virti, kepti, sriuboje, su zuvim, su mesa, bananu kose su svogunais ir t.t. laivu taip pat plauke ir antis, kuri netycia atsiriso virvute nuo kojos ir bande nusiskandinti. Taigi, ji liko nesuvalgyta. O kiaule, matyt, dar irgi nebuvo prisirpusi, nes jos mes taipogi nevalgeme.

Staiga du jungos soko i valti ir tik veliau pamatem, kam jiems reikalingas tas samtis. Antys nesidave taip lengvai pagaunamos. Vakarienei buvo zuvis ir bananai...

2008-05-09T20:46:00.009+03:00

Cochabamba - Puerto Villaroel 250 km

Netiketai Cochabamboje turejome praleisti savaitgali. Nuejus pratesti vizos, kuri lietuviams galioja tik menesi, biurokratas susidejo musu pasus i papke ir pareiske, kad atgausime juos tik pirmadieni -"tokia tvarka"- o nuejus pirmadieni paaiskejo, kad is tos papkes musu pasai dar niekur nepajudeje. Galu gale atgavome savo pasus antradieni ryte ir is karto isvaziavome.

Nors Cochabamba 2500 m aukstyje, o kelias vede link Amazones baseino, kuris tik poros simtu metru aukstyje virs juros lygio, bet kelias netiketai kilo aukstyn ir tik antros dienos popiete prasidejo ilgas ir status nusileidimas. Siandien pasikeitem stabdzius, nes visus 80km teko smarkiai stabdyti, kas musu jau ir taip padilusioms stabdziu kaladelems buvo paskutinis nusileidimas.

Pradejus leistis prasidejo vadinamieji "debesu miskai". Taiklus pavadinimas - debesu buvo gerokai daugiau, nei per juos matesi misko. Ivaziavome i debesi ir netrukus likome visi slapi, dregme krito ant musu vos tik pasilesdavome i pakalne. O ir silumos nebuvo daug, buvome tropikuose, o norejosi apsimauti pirstines. Bet aplinka daresi vis egzotiskesne: pradejo augti paparciai, palmes, bananai, lianos, tekejo upeliukai ir prie namu augo medziais Lietuvoje vazoneliuose auginamos kambarines geles. Namai irgi pasikeite: svarbiausia namo dalis - stogas. Is pradziu jis buvo skardinis, bet leidziantis zemyn link dziungliu vis daugiau buvo nendrem ir palmiu lapais dengtu stogu. Palaisniui langai, durys ir sienos visiskai dingo ir gyvenamasis namas tapo panasus i pasiure ant pastoliu. Apatiniame aukste matydavosi keli rakandai, antrame aukste viena puse budavo apkalta lentomis, matyt, miegamasis, o kitoje namo puseje kartais matydavosi prie menamos sienos pristumtas saldytuvas. Tikrai egzotiska tokius namus matyti prie asfaltuoto kelio. O ir zmones nedevejo siaudiniu sijonu :) Devetu drabuziu ir cia netruksta, visi cia dzinsuoti...

Pakeleje augo bananu, apelsinu ir mandarinu plantacijos. Tomo vos nepriverte pirkti visos bananu sakos. Bet ant dviracio gi nepavesi. Geriausias pirkinys buvo 8 bananai uz viena boliviana (32 lietuviskus centus).

Fotogeniskos blakes

Siksnosparniai. Nacionalianiame parke juos akylai saugo "gardaparkeriai".

Tik siu pridetiniu saknu deka si palme neisvirsta, ji isgyvena net nupuvus pagrindinei sakniai.

2008-04-27T21:00:00.005+03:00

Yotala - Sucre - Cochabamba 385 km.

Is Yotala miestelio nutareme pasukti i sona nuo pagrindinio kelio ir pasigrozeti, anot Lonely Planet, vienu graziausiu Bolivijos krastovaizdziu. Isvaziave pro vartus perbridome nedideli upeliuksti ir ememe vaziuoti (maziau) ir stumtis (daugiau) dviracius i kalna. Tikrai buvo staciu vietu. Vidutinis dienos greitis sieke 5,4 km/val. Kelias buvo grazus, bet deja tik 12 km. Toliau kelias ejo tik Lonely Planet zemelapyje. Su vietiniais bendraujant paaiskejo, kad jie, zinodami takelius, gal per 8 valandas ir nueitu i Quila Quila kaimeli (is kurio mes planavome pestute aplankyti Malargue kaima, esanti ugnikalnio krateryje), bet su dviraciais ten nusigauti niekaip nepavyks - kalnas. Beje, ta kalna mes jau is tolo apziurinejome, bet vis tuo nelemtu zemelapiu tikejome. Teko sukti atgal, o rupejo paziureti i Jalqa indenu bendruomene, kurie, anot LP, issiskiria savitu namu statybos budu bei drabuziais. (O gal tai irgi LP klaida!)

Apacioje liko Yotala miestelis.

Sucre - buvusi Bolivijos sostine, laikoma vienu graziausiu salies miestu. Balti tinkuoti namai su galerijomios ir raudonais stogais - isskirtinis bruozas. Vyrauja kolonijinis stilius, gatves gan erdvios. Daug jaunimo, nes mieste yra prestiziniu laikomas universitetas. Turgus, kaip ir visur, irgi gausus ir gundantis savo vaisiu gausa. Kaip tik cirimojos sezonas.

Dviraciai ilsisi viesbutuko vidiniame kiemelyje.

Centrine aikste, salia kurios mes ir gyvenome.

Kelias tarp Sucres ir Cochabambos nenusileido vaizdingumu.

Pakeliu uzsukome apziureti Incallajta griuvesiu. Si kart staytu paciu inku. Tik neilgai jie sia tvirtove dziaugesi, nes pasistate ja tik simtmetis iki barzdotu blyskiaveidziu atvykimo. 22 kilometrus nuo pagrindinio kelio myneme akmenimis gristu vieskeliu, atsikratem ne tik uzpakalius, tokio blogo pagrindo vaziuoti dviraciu dar nebuvome mate. Tad pusiaukeleje nusprendeme savo bagaza palikti pakeles sodyboje. Seimininke ne tik priglaude musu manta, bet ir cicia pavaisino. Pasirodo, cicia labai panasi i musiska gerai surugusia gira tik is kukuruzu.

Grizus mielai leido pasistatyti palapine savo kieme. Palapines statymo procesa stebejo visi: vyras, zmona ir penki ju vaikai. Matesi, kaip jiems idomu. Moteriskei labiausiai patiko musu primusas, bet kai suzinojo, kiek jis kainuoja (kaina sumazinom kokius 3 kartus)... Mums parodyti atnese savo austu marsku. Spalvos ryskios ir sodrios. Kol kalbejome, moteris visa laika verpe vilna. Ant vienos rankos guli vilnos tumulas, is jo pesa siula ir, atrodo, kad siulas pats sukasi ant verpstes, taip mikliai viska daro. Tarp kitko, mateme daug moteru einanciu su reikalais ir tuo paciu verpenciu. Vyras, kramtydamas kokos lapus, pasigyre, kad yra buves net Buenos Airese. Pasiulius nusifotografuoti moteriske iskart pasislepe o vyriausia dukra uz visus atsake "ne". Gerbeme ju isitikinimus, tad nera nei vienos nuotraukos su sia miela Quechua indenu seima.

Ar galite patiketi, kad cia bulviu trys derliai nukasami! Mateme, kaip viename lauke bulves kase, o kitame jau sprindzio didumo daigai augo.

Gal ne kiek patys griuvesiai, bet ju vieta ispudinga. Grazus vaizdai i derlingus kalnu slenius ir tiesiog mistiskas krioklys, kur tik ir lauki, kad laiptais nusileistu koks elfas.

2008-04-27T19:12:00.005+03:00

Sveiki,

Potosi-Sucre 165 km.

Nuo Humaumacos (Argentina) iki Potosi gyvenome 13 dienu virs triju kilometru virs juros lygio. Reikia pripazinti, kad oro truko. Kalnuose oro trukuma priimi naturaliai, o cia dideliu kalnu nesimate, vaziavom altiplanu ir druskos ezeru, gyvenom miestuose, uzsiimem iprasta veikla, o palipi laiptais - uzdusti, paeini gatve kiek greiciau - uzdusti, miegi, valgai - vis tas oro trukumas jauciasi.

Is Potosi vaziuoti dviraciais buvo malonu: ir vejas palankus, ir asfaltas, ir i pakalne. Nei Argentinoje, nei Bolivijoje dar neteko vaziuoti tokiu agrariniu krastovaizdziu: kur tik imanoma augo kukuruzu ar javu laukeliai, kai kurie labai jau itartinai pasvire :) Nieko keisto, kad tokie ploteliai dirbami rankomis, kur ten traktoriui ivaziuoti. Nupjautouse ploteliose moterys gane avis ar ozkas, koks jautis kur ne kur matydavosi. Sunku butu rasti vieta, nuo kurios nesimatytu kokia molio trobele, o prie jos krutejo zmones.

Yotala - vienas didesniu miesteliu, labai senovinis. Miestas apjuostas siena, gatves gristos akmenimis, namu stogai dengti cerpemis, sienos kai kur tinkuotos. Is miestelio galima isvaziuoti tik per vartu arkas. Baznycia sesta valanda ryto ima skalambinti varpais itartinas melodijas. Is vakaro kaip tik buvom apziureje evakuacijos plana centrineje aiksteje, tai varpams nesiliovus kokias tris minutes net emem galvoti, per kuriuos cia vartus mums reiks begti. Bet, pasirodo, toks itartinas skalambijimas - miestelio tradicine pramoga.

2008-04-11T22:29:00.008+03:00

Sveiki,

Atvaziavome i Potosi.

Legenda pasakoja, kad vietinis inkas ieskojo pasiklydusios lamos, nakciai susikure lauza ant Potojsi kalno ir ryte pastebejo issilydziusia sidabro gysla. Ismanantys zmones sako, kad si legenda visai is pirsto lauzta, nes sidabras lydosi zymiai aukstesneje temperaturoje. Kaip ten bebutu, indenai savo ar ne savo noru atvede prie sio kalno ispanu konkistadorus, kuriems tai buvo nors ir ne El Dorado, bet turtu turtas.

Miestas prie sio kalno ikurtas 1554 metais ir penkis simtmecius isvezta tiek sidabro, kad butu galima nutiesti sidabrini tilta iki Ispanijos ir dar uztektu sidabro tuo tiltu gabenti. Miestas 17 amziuje buvo vienas didziausiu pasaulyje ir jame gyveno 200 tukstanciu gyventoju. Kadangi tai buvo klestejimo lakotarpis miestas statesi grazus, prabangus, turintis net 80 baznyciu. Dabar visa ispaniskoji miesto dalis yra saugoma UNESCO ir yra gerai issilaikiusi.

Serro Rico-turtu kalnas- sio miesto ikurimo priezastis, palaiminimas ir prakeikimas.

Bet turtai pareikalavo 10 milijonu zmoniu- daugiausia indenu ir Afrikos vergu- gyvybiu. Net ir dabar, kai atrodo mechanizuotas darbas zymiai efektyvesnis, kasyklose dirba zmones, kastuvais, kirtikliais ir panasiomis primityviomis priemonemis isgaunantys cinka ir sidabra.

Su ekskursija aplankeme kasyklas ir mes. Gide pabreze, kad tai nera turistine isvyka, o socialinis vizitas, nes kasyklos tikrai ne zoologijos sodas. Tai ir pajauti tik iejes i kasykla ir pamates kaip dirba slapi nuo prakaito vyrai, kai turi prisiploti prie sienos, kad praleistum vezimeli pilna rudos, sumiama triju kalnakasiu, kuris, atrodo, piktybiskai posukyje nusoka nuo begiu ir trys vyrai turi vel uskelti virs 200 kg sverianti krovini.

Is pradziu sustojome kalnakasiu turguje, kur susipazinome su kalnakasiu naudojamomis darbo priemonemis: kokos lapais, cigaretemis, 96 % spiritu, dinamitu. Is pradziu "darbo priemones" kele sypsena, bet apsilankius kasyklose supranti, kad gal tai ir yra, kas padeda istverti tas pragariskas darbo salygas, kurios per simtmecius niekuo nepasikeite. Priimta kalnakasiams nunesti lauktuviu. Nupirkome kiekvienas po bambali vaisvandeniu, nes kalno gilumoje labai karsta ir norisi gerti. Is pradziu sios lauktuves atrode nesusipratimas, bet pamaciuos tokias darbo salygas bendrakeliaiviai atidave net sau atsigerti nesta mineralini.

Sako, kad koka po triju valandu pakeicia skoni. Pagal tai kalnakasiai orientuojasi, kiek valandu dirba. Dar sako, kad koka bai eukalipto cigaretes siek tiek susilpnina neigiama dulkiu poveiki. Gal ir susilpnina, bet dauguma kalnakasiu mirsta po 15 metu praleistu po zeme.

El Tio lietuviskai tai reikstu dede, taip kalnakasiai vadina sia patamsiu dievybe vengdami istarti tikraji jo varda - Diablo. Ir kiekviena treciadieni ir penktadieni bei tryliktomis menesiu dienomis ateina paukoti jam kokos lapu, uzdegti keliu cigareciu ir kartu su dede isgerti spirito, kad jo sahtoje nepritruktu mineralu ir jis pats sekmingai vel isvystu dienos sviesa.

Priekyje musu gide. Visu kalnakasiu zandai issipute nuo kokos lapu, kurie ne tik filtras nuo dulkiu, bet ir gerai tonizuojanti priemone.

2008-04-09T22:23:00.006+03:00

Sveiki,

Rasome jau is Bolovijos. Kad tai kiek kitokia salis nei Argentina pajutome dar ant sienos. La Quiaca miesteli Argentinoje ir Villazon Bolivijoje skiria tik upe. Aptvertu tiltu su maisais ant peciu begiojo zmones. Ka ir jie nese is vienos salies i kita mums taip ir isliko paslaptis. Siu dvieju miestu gyventojai upe kirsti gali laisvai, jiems nereikalingos vizos aplankyti gretima miesta. Tuo mielai naudojasi argentinieciai, einantys i Bolivija apsipirkti ar tiesiog pavalgyti, nes ten viskas perpus pigiau. Gatves Villazon primena Lietuvos turgu pries 15 metu. Ten gali rasti visko: televizoriu, videokameru, telefonu, batu, dzinsu, antklodziu ir dar daug ko kito. Musu sie daiktai nelabai domino, bet maisto prekystaliai padare gera ispudi. Visko, palyginus su Argentina, daug ir ivairove dziugina. Moteriske cia pat gatveje kepa empanadas ir jos isperkamos dar karstos. Kita is didelio pyrago gabalo pjausto mazas riekutes ir jas labai megsta tiek vaikai, tiek suaugusieji. Dar kita spaudzia sviezias sultis. Yra moteriskiu su vezimeliais pilnais garuojanciu puodu, gali gauti sriubos ar karsto patiekalo uz visai priimtina kaina. na, mes pro situos prekystalius ir prasinesem. Juokesi vietiniai kai pirkom 12 empanadu ir 10 bandeliu is karto.

Pilnais pilvais vaziuti sunku, tad is Villazon traukiniu nuvykom i Uyuni kaimeli esanti kokie 15 km nuo didziausio pasaulyje druskos ezero. Traukinys pasitaike labai tinkamas mums, dviratininkams, nes ikelem dviracius kaip jie yra, net krepsiu nuimti nereikejo, o be to net papildomai susimoketi nepaprase. Kelias buvo labai vingiutas ir traukinys 300 km iveike "tik" per 10 valandu.

Uyuni miestelis isikure prie didelio gelezinkelio mazgo, ir visus nebereikalingus ir atgyvenusius garvezius isvare tiesiog i puna kur jie iki siol ir rudija. Net sia vieta pavadino graziai uzuot vadine savartynu pavadino "Semeterio de trenes" Traukiniu kapines.

Pagrindine priezastis, ko visi turistai atvaziuoja i si niekuo neisiskirianti miesteli, yra didziausias pasaulyje druskos ezeras, uzimantis 12 tukstanciu kvadratiniu kilometru. Magiska vieta, kiek ivairiausiu rastu ir fakturu atsiskleidzia keiciantis paros metui. Vaziuoji per girgzdancia druska ir niekaip negali itikinti savo siaurietisku smegenu, kad tai ne sniegas. Aukstis ir temperatura tik sustiprina sniego ispudi. Esi iprates, kad druska- tai pakeliai parduotuveje ar ziupsnelis druskineje, o jos cia iki horizonto. I kisenes neprisisememe, bet vakarienei pagardinti tiko. Visi "tikri" dviratininkai tiesiog privalo pervaziuoti skersai sia druskos plyne, kas visai logiska vaziuojant tiesiai i La Paz. Bet mes to nedarem, nes kirtus skersai tektu grizt arba vaziuoti aplink, o musu tolimesni planai yra vaziuoti link Potosi ir Sukre. Ant paties ezero stovi keli viezbutukai pastatyti vien tik is druskos, viena toki, deja jau sugriuvusi, aplankem ir mes :)

Is Uyuni mes vel susigundem pasinaudoti viesuoju transportu. pasikalbejom su kitais dviratininkais ir jie zvyro, akmenu ir smelio atkarpa nuo Uyuni iki Potosi ivardino kaip tikrai sunkia, stipriai kalnuota. Ir is tikruju, buvo smagu dairytis pro autobuso langa. 200 km autobusas iveike tik per 6 valandas.

Uzkilus ant pirmo kalno tolumoje pasimate druskos ezeras.

Tomas mojuojantis pro autobuso langa ir musu dviraciai ant stogo.

Kelias buvo vaizdingas, bet dairytis pro autobuso langa vis tik yra ne tas pats, kaip matyti vaizda "gyvai" minant dviracio pedalus. Vaziuojant dviraciu gali vaizda sustabdyti, priartinti, pasigereti.

2008-04-02T21:25:00.006+03:00

Sveiki,

Humaumaca slenis yra saugomas UNESCO kaip kulturos ir gamtos vertybe. Tiek gamta, tiek kaimai ir zmones yra labai idomus paziureti. Praleidom kelias dienas Tilcara kaime, kur aplankeme tvirtove klestejusia dar pies inku imperijos atejima. Tvirtove isikurusi ant kalno todel net nebuvo gynybines sienos. Atstatyta tik nedidele buvusios gyvenvietes dalis, kitur ant grivesiu auga milziniski kaktusai. Is kaktusu buvo daromos stogu sijos bei baldai. Kaip beja ir dabar.

Priekyje matyti atstatytas senasis miestas, tolumoje - nauji kvartalai.

Isravetos piktzoles.

Kirtome Ozeragio tropika. Teoriskai, mes jau tropikuose, bet vaizdelis gan atsiaurus. Pliki kalnai, kaktusai, keli dirbami zemes lopeliai, molio namukai, beveik visiskai susilieje su aplinka. Nieko keista, plytos gaminamos cia pat is molio ir siaudu.

Dar pries ivaziuodami i kita kaimeli ant lentos pamateme uzrasa "Humaumaca, Bolivijos respublika". Ar tai tikrai Bolivija, bus galima spresti veliau, bet kad jau ne Argentina, tai faktas. Kaimelis, pagal kuri ir pavadintas visas slenis, isikures beveik triju kilometru aukstyje, tai jautesi. Siek tiek skaudejo galva, bet tai greitai pasimirso, kai siauromis kaimelio gatvemis pradejo zygiuoti triuksminga procesija. Buvo Atvelykis ir sventuju statulos is baznycios buvo iskilmingai apnestos miestelio gatvemis. Procesijos priesakyje zygiavo kokie penki orkestrai, uz ju papuostos sventuju statulos, o procesijos pabaigoje raiteliai tautiniais drabuziais. Pagrindine muzika - bugnai, kurius muse net pritupdami, dar girdejosi lekstes ir tautiniai skuduciai. Vienas orkestras ejo vos per pora metru atsilikes nuo kito ir, musu supratimu, grojo skirtingas melodijas. Indeniski veidai, siauros gatveles, moterys su skrybelaitemis ir vaikais , suvyniotais i skaras ir nesamais ant nugaru, kokofonija ir triuksmas dare kito pasaulio ispudi. Toks jausmas, kad atsidurei kitame laike ir kitoje erdveje.

Tas rysulys, kuri laiko moteris jojanti arkliu, yra kudikis.

Kaimelis artode mistiskai nakti.

Ir daug ramesnis ryte.

Vaziuojant link Bolivijos, kelias nuolat kilo kalnu sleniu. O pakilus i puna arba altiplana ( aukstai esancia lyguma) vaizdas primine Patagonijos pampas, tik jauti, kad deguonies ne kalnai, nes ta lyguma triju su puse kilometru aukstyje.

Ir kas galetu patiketi kad tai pusketvirto kilometro aukstyje.

Zmones cia gyvena jau kelis tukstantmecius, tad kapinaiciu pakeliui mateme daugiau negu kaimu.

2008-03-30T17:32:00.004+03:00

Isvaziavus is Jujuy, atsidureme dziunglese. Ir kaip dera dziunglese pakliuvome i lietu.

Butu nuostabus dviraciu takelis, deja, jame turi prasilenkti dvi masinos.

Kelias link Bolivijos yra labai populiarus tarp dviratininku. Velykas sventeme sesiese: prancuzas jau apkeliaves Azija, Afrika ir Australija, du vokieciai, pradeje kelione Europoje ir planuojantis veliau vaziuoti i Siaures Amerika, ju suo, ir mudu. Su vokieciais ir ju sunimi vaziavome dvi dienas kartu. Suo siaip jau vazuioja vezimelyje, bet jam tenka islipti ir pabegeti i kalna bei zvyrkeliu. Suo turi batukus su Vibram padais, bet jais buvo apautas tik trumpam, dar vis pratinasi, Balivijos zvyrkeliams ruosiasi.

Suo ilsisi, nuobodziauja, kol seimininkai stiprinasi empanadomis (= mazi tautiniai ceburekai) ir humitomis (= kukuruzu kose suvyniota i kukuruzo lapa).

Purmamarka- mazutelis miestelis, kur turistu kokius 3 kartus daugiau nei vietiniu. Visas miestelis- istisas suvenyru turgus, akys raibsta nuo spalvu ir rastu gausybes.

Visai smagus kempingas be lopelio zoles.

2008-03-30T17:11:00.004+03:00

Nors dviratis nera labai greita transporto priemone, bet vaizdai keiciasi neitiketinai greitai. Pervaziuoji i kita sleni, pasikeicia jo ekspozicija, o tuopaciu pasikeicia ir visa aplinkui. Taip atsitiko ir artejant link Saltos. Vingiavo kelias pro saules ir vejo nugairintas uolas, o pradejus leistis i kita sleni atsirado lapuoti krumai, juos pakeite medziai, zole iki krutines ir ... bananai! Atsirado diebamos zemes, mus lenke traktoriai vezantys tabako lapus i dziovyklas.

Palapine pasistateme salia banano Saltos kempinge. Stebejome si banana kelias dienas: Kas diena jis isskleidzia nauja ziedlapi, o senasis nukrenta. Ryte, mums geriant kava, pasistiprinti nektaru is sio zieda atskrido ir kolibris. Stebejome ir vaisius, bet jie buvo zali ir mazi. Kai jau Tomas nusprende, kad galima butu bandyti paragauti "musu" banano, atbego mergaites ir grazesnius nusiskyne. :(

Bananas diena ...... ir nakti.
Tomas- paparacis. Centineje Saltos aiksteje pilna nubuciuotu vaikinu. Merginos veikia uztikrintai ir drasiai.

Gatvese eismas intensyvus ir vaziavimas dviraciu gan ekstremalus.

San Salvador de Jyjuy. "J" tariama "CH". Rusiskam zemelapyje del asociaciju pavadinimas rasomas Zuizui ("Z" su varnele kaip zodyje ziogas).

Tuscia, ramu Jujuy per Velykas.

Keistokas medis.

2008-03-30T16:55:00.004+03:00

Labutis,

Seniai bekeleme nuotraukas i puslapi, pasistengsime atsigriebti. Is Cafayate kaimelio i Salta veda du ir abu labai vaizdingi keliai. Sunku buvo apsispresti, kuriuo keliu vaziuoti. Suvenyru parduotuvese atviruciu su vaizdais is 68 kelio buvo zymiai daugiau, o be to, ten dar ir asfaltas, tad nutareme, kad tai svarus argumentai :)

O kelias buvo daug grazesnis nei nuotraukos.

Sitos uolos vadinamos langais, tik prie kelio buvo zenklas draudziantis lipti ir "ziureti" pro tuos langus.

Norint pavaikscioti po kopas teko perbristi upeli. Idomiai atrodo vanduo ir smelio kopos greta.

Viena is keliu trobu, kurios sudaro kaimeli Santa Barbara.

Skylutese uolos slaituose gyvena zaliosios papugos. Rekauja ir kakoja.

Velnio gerkle.

Amfiteatras. Magiska vieta. Galetu buti viena is tu "jegos" vietu. Ispudi dar labiau sustiprino uzdarbiaujantys muzikantai- vienas grojantis tradiciniais instrumentais, kitas- dainuojantis pritariant gitarai. Skambejo subtiliai ir nekomerciskai, norejosi sedeti ir klausytis. Akustika nuostabi, o ir muzikantai susidraugave su pauksciais, gyvenanciais sienose. Kol dainavo, pauksciai tylejo, kai baige ir svilptelejo, pauksciai suciulbo.

2008-03-20T22:38:00.003+02:00

Skaitytoju pageidavimu Labutis,

Pavaikstinejom po Salta, ne tokia grazi ji mums pasirode kaip knygos raso, daug smogo, gatves siauros, na yra to kolonijinio stiliaus, kuriuo Salta taip didziuojasi, bet mums, europieciams, tai ne tokia jau ir naujiena ;) Skiriasi didmiestyje ir zmones. Susirupine, skuba, retas kuris besvilpauja, o prie to kaimuose mes jau priprate buvom.

Neradome normalaus interneto. Yra skaipas, net webkameros yra, bet nera mikrofono. Keista. Net apziurejome, gal nusipirkti galetume ir savo turetume, bet kad labai didelemis ausinemis buvo, o ir kaina neypac. Susilaikeme, negalime labai daiktais apsikrauti, o dar ir Tomas svaigsta apie bulkos skrudintuva ( skrudintuvas- nuostabus isradimas, skarda, virs jos groteles bulkai padeti ir visa tai galima padeti ant dujines/primuso. Rezultatas- visai valgoma bulka, skaniai paskrudusi, kaip is tikro tosterio). Dar norime vienam dviraciui padangas pakeisti. Visame mieste radome du variantus, kurie mums nelabai patinka, bet grize pasiskaiteme, ka musu knyga raso apie Jujuy, kitos provincijos sostine, tai gal teks dar karta dumti i centra ir pirkti...

Argentinieciai stropiai ruosiasi Velykoms. Kai kurios valstybines istaigos nedirba nuo treciadienio iki kito treciadienio. Kai kurios, pvz dviraciu, parduotuveles nedirbs penktadieni ir savaitgali, kuris baigsis nezinia kada :)

Dar Chilesite nusipirkome ausines prie telefono, tai dabar vakarais pasiklausome lotynisku meliodiju. Tikrai, kiekvienoje dainoje yra zodis "corazon" (sirdis), ir nemazai dainu nusikopijave nuo lietuviu :) Bet esme ne tame, per radija ir laika sako, tad si karta "savu" laiku gyvenom tik 3 dienas. Argentinoje laikrodi pasuko 1 val. atgal

Keistu zmoniu sutinkam. Va kempinge dviratininkai is Vokietijos su savimi ir suni vezasi. Prie dviracio prikabine suns deze ant ratu ir ju haskis ten mielai per karsti vaziuoja, bet turi islipti ikalneje, per zvyrkeli, o rytais ir vakarais nubega greta po 10 km. O manta saugoti tai vis dar mokosi... Dabar kempinge gyvena 4 dviratininku grupeles. Ir visi stengiasi apsirupinti atsarginemis detalemis pries Bolovija. Matyt ir padangas visas padoresnes ispirko. Mieste dviraciu ir ju detaliu parduotuviu nestinga, bet va kokybes tai reta.

2008-03-13T17:39:00.003+02:00

Sveiki,

Pasiekeme Cafayate miesteli, garsu savo vynuogynais vienais auksciausiu pasaulyje. Vynuoges cia auga net tarp 1750m ir 2000m virs juros lygio. Del to vynuoges gauna daugiau saules ir vynas spaudziamas is situ vynuogiu yra sodresnio skonio ir stipresnis. Sito skonio pajusti mes ir patraukeme i vietines bodegas. Mums pasiseke, nes kaip tik dabar skinamos ir spaudziamos vynuoges, tai bodegose kruta juda darbininkai, zuja sunkvezimiai su dezemis pilnomis uogu, sukasi presai ir visur privedziota zarnu, kuriomis teka sultys i milziniskas talpyklas, kuriose ir vyks tas paslaptingas vyno gimimas.

Aplankem ir ¨Echart" bodega, kurioje gide puikiai zinojo Lietuva, nes ir i ja eksportuoja savo vynus. Kitos bodegos savininkas matyt labai verslus- salia vynuogyno ikure ozku ferma ir spaudzia osku pieno surius, ozkas seria vynuogiu ispaudomis, o ozku kakuciais tresia vynuogynus.

Lankyti bodegas tikras malonumas ne tik del to, kad gauni paragauti vynu, bet smagu ir apziureti pati gamybos procesa. Visur svaru, tvarkinga, net patalpose, kur dirba darbininkai ant sienos pakabinti paveikslai, ar kitaip papuosta, nekalbant jau apie patalpa, kurioje degustoujami ir parduodami vynai. Atitarnavusios backos panaudojamos visokiausiais isradingais stalu, kedziu ar siaip papuosimu pavidalais.

Miestelis turistinis, daug kaviniu, suvenyru parduotuveliu, tai ir mes, kaip ir kiti vyno prisiragave turistai, sedejome pagrindineje miestelio aiksteje.

2008-03-13T17:27:00.003+02:00

Sveiki,

Stai pagaliau ir pasiekeme buvusios didziules Inku imperijos pakrasti. Tiesa, sie miestai statyti ne paciu inku, o pries juos cia gyvenusiu indenu genciu, kurias inkai uzkariavo likus tik simtmeciui iki konkistadoru pasirodymo.

Shinkal griuvesiuose iki siu laiku isliko tik is akmenu sukrautos namu sienos ir akmeniniai laiptai, vedantys aykstyn i stacias kalvas supancias miesta, kurios buvo naudojamos kaip sventyklos ir stebejimo bokstai. Sienos sukrautos gan isradingai, nenaudojant cemento, is neaptasytu akmenu, kuriu cia apstu.

Kitas Quilmes genties pastatytas miestas dar didesnis, jame 17 amziuje gyveno apie 3000 indenu. Irgi islike, bet daug kur ir atstatyta, akmenines sienos primenancios labirinta. Pagrindiniai namai ikurti kalno slaite, bet miestas issiplete ir i lygyma bei buvo aptvertas ta pacia akmenu tvora. Dar neseniai sie griuvesiai buvo privacioje zemeje, kurios savininkas imdavo mokesti uz apsilankyma ir salia buvo pastates to paties stiliaus viezbuti. Dabar indenu bendruomene atsieme sia vieta ir mokescio uz griuvesiu apziurejima neima, bet gali paaukoti kiek tau atrodo tinkama.

2008-03-03T19:05:00.003+02:00

Sveiki,

Atvaziavome i milzinisku kaktusu ir raudonu uolu sali. Kai kurie tikri gigantai iki kokiu 5 metru aukscio ir isisakoje kaip medziai. Uolos irgi didziules raudonos visokiausiu formu. Pervaziavom Cuesta de Miranda pereja nelabai auksta 2025 m bet vaizdinga labai.

2008-02-29T21:19:00.009+02:00

Sveiki,

Apziurejom vynines, pasivaiksciojom po kalnus ir didmiescius ir labai pasiilgome vaziavimo dviraciais. Atsikeles ryte skubi susipakuoti palapine ir papusryciauti, nes nauja diena zada nauja, vaizdinga ir smagu kelio gabala. Kai vaziuoji dviraciu esi atviras supanciam pasauliui, geriems ir blogiems zmonems, saulei, vejui ir lietui, bet tuo paciu jauti, kad ir kelias tau atsiveria spalvomis, formomis, garsais ir kvapais. Kiekviena diena buvo vis kitokia ir savaip grazi: ir snieguoti kalnai aplinkui, ir sodu bei vynuogynu apsupti kaimeliai, ir serpantinai bei tuneliai, ir didziule lyguma pakilus i pustrecio kilometro auksti, ir smelio kopos...

Siesta dalykas rimtas. Ir mes vaziuodami kuo toliau i Siaure tuo labiau tai pajuntame. Mini, mini iki kaimelio visas alkanas, atvaziuoji o ten ant duru grotos, ir parduotuves atsidarys tik puse septyniu vakaro. Bet vietinius galima suprasti, per vidurdieni net seselyje karsta, tai ir lenda prigulti uz moliniu namuku sienu. Kad ir tvankus seselis, bet jis cia tik ten, kur zmones gyvena, tai yra salia kokio upeliuko ar upes, kuri visa suskirstyta i kanalelius ir svedziota po laukus. Jeigu auga medis, tai prie jo butinai bus atvestas vanduo. Ir kempingo sargas suzinojes, kad as dirbu medelyne iskart supranta,- "Aaaa, medzius seseliui augini".

Krastas cia sausas, nors ir palyja, kartais net kas vakara, bet zeme kieta ir visas vanduo nuplaukia i upelius ir upes, kurios teka tik po lietaus, bet su baisia jega nesdamos zeme ir israusdamos griovius. Tai ir tiltu per upes cia reta, kam statyti, jei ta upe egzistuoja tik zemelapyje ir po liuties. Sprendimas paprastas - brastos, tai yra pazemejimas kelyje, per kuri retkarciais teka vanduo, ir pastatyti zenklai "Brastu zona 54 km".

Viena is siu brastu, baisu pagalvoti, kas cia darosi, kai teka vanduo, gal todel mazoms masinytems siuloma palaukti, kol vanduo nuslugs.

2008-02-19T22:35:00.004+02:00

Sveiki,

Seima, pas kuria apsistojome, nuostabi, saunus zmones. Luisas, seimos galva, tarptautinio lygio meterologas (apie oro prognoze geriausiu atveju pasako ¨sukryziuokime pirstus, gal bus geras oras¨), zmona namu seimininke ir patenkinta, kad gali rupintis vaikais, is kuriu du jau gyvena atskirai. Gyvena dideliame name su vidiniu kiemeliu Santjage penkios minutes nuo metro stoteles. Save laiko vidutine seima, moka uz dvieju studentu moksla, turi vasarnami kalnuose ir dziaugiasi savo buitimi ir apskritai gyvenimu.

Daniela labai mielai bendraujanti mergaite, tik daznai pamirsta kad mes nelabai suprantam, ka ji greitakalbe mums pasakoja. Rupinosi mumis kaip imanydama, siule ir ledu, ir sulciu, ir alaus, ir visu siu dalyku vienu metu.

Santjagas paprastas kaip languotas sasiuvinio lapas, gatves eina arba siaures-pietu, arba vakaru-rytu kryptimi. Virs miesto kabo smogas, kadangi aplinkiniai visai salia kylantys kalnai neleidzia jam issisklaidyti. Zmones gatvese lengvai tukteleje, ir nesistengia to slepti po drabuziais, begale ivairaus amziaus besibuciuojanciu ir besiniurkanciu poreliu ant suoliuku ar tiesiog gatveje belaukiant zalios sviesoforo spalvos. Nieko keisto, kad vidutine seima turi tris ar daugiau vaiku.

Tuo paciu pusdieniui uzsukome ir i Valparaiso (kirciuojama Valpara-I-so), uostamiesti prie Ramiojo vandenyno. Miestas turintis savo aura. Siauros, vingiuotos ir stacios senamiescio gatveles kartais pasibaigia laiptais, kartais terasa su vaizdu i uosta ir vandenyna. Seni funikulieriai girgzdedami dar vis kelia zmones i stacius slaitus.

2008-02-19T22:27:00.005+02:00

Sveiki,

Trumpam apsistojome kaimelyje Uspallata salia Mendozos. Kaimelis isikures kalnu slenyje ant tarptautinio kelio i Cile. Apvaziavome kaimo apylinkes ir gaila, kad mums nepavyko nuotraukose parodyti tu spalvu ir formu, kurios supa tave is visu pusiu.

Kadangi esame taip netoli, nutareme aplankyti Santjaga, Ciles sostine. Be to mus kviete apsilankyti seima, su kuria susipazinome keliaudami Cilojos saloje. Taigi palike dviracius tranzuojame i Santjaga. Kelias ne tik nepaprastai vaizdingas, bet ir eina visai salia Akonkagvos. Nepaprastai smagu tokiu keliu pasivezinti sukvezimiuko atviroje priekaboje :). Toks keliavimo budas cia nieko nestebina, taip vezinasi istisos seimos, ka ten seimos, gimines. Sitas smagiai isdazytas sunkvezimiukas mus ir paveze iki Akonkagvos.

Stai ir ta Akonkagva, apziurejome is toli, bet detaliai, nes kitas panasus sunkvezimiukas sustojo tik po 4 valandu. Tai pietinis slaitas, pats staciausias ir sudetingiausias. Nors kelias link sio kalno prasideda is cia, bet didzioji dauguma kopeju apsuka kalna ir lipa is kitos daug lengvesnes puses.

Leidziames nuo perejos i Ciles puse. Kol sugalvojome nufotografuoti, puse kelio jau buvom iveike :)

2008-02-13T18:45:00.003+02:00

Sveiki,

Po Atuelio kanjono kitas musu tikslas buvo Tupungato nac. parkas, kurio aukstciausia virsune ir yra Tupungato, o miestelis, is kurio ir galima pasiekti parka, zinoma irgi Tupungatas. Aplink miesteli driekiasi vynuogynai, vaismedziu sodai ir isvedziota galybe drekinimo kanalu. O kalnai dunkso tolumoje, iki ju dar apie 40 km. per privacias teritorijas, kurios cia ¨sventa karve¨- vaziuojant iki kalnu teko iveikti 4 uzrakintus vartus. Visus 40 km stabiliai vaziavom i kalna, atgal minti nereikejo, tik spausti stabdzius. Informacijos apie parka nera daug gal ir del to, kad jis mazai lankomas, per 8 dienas sutikome tik viena argentinieciu seima, kuri gyne mulus parnesti dvieju alpinistu, lipanciu i Tupungato virsune, manta. Net ir del kalnu aukscio informacija svyruoja keturiu simtu metru ribose:). Buvo mintis palypeti ir auksciau, bet kai isgirdome, kad kates issinuomoti kainuoja 350 ir dar kai po to seke zodis doleriu, kai mums atrode, kad ir pesu yra nenormaliai daug (Slovakijoje uz beveik tiek naujas nusipirkome), nutarem su cionyksciais ¨plesikais¨ nesusideti ir eiti tiesiog pasivaikscioti.

Kalnu trobele, kuria pasiekeme dviraciais, buvo tiesiog prabangi, su zidiniu, stalu, ir varvejo tik viename kampe.

Neturejome gero zemelapio, todel sau netiketai uzlipome i bevarde virsune. Bet juk vis tiek grazi :)

Vienas is daugelio musu kaimynu guanaku, savo zvengimu budinusiu mus rytais.

O stai ir Cerro Azufre 5050 m. Butent i sita virsune taikeme ir uzlipome. Nuo cia aiskiai matosi Tupungato vulkanas ¨tik¨ pusantro kilometro aukstesnis. O uz 80 km i siaure ir Akonkagva.

Uzsnigo.

Nutareme lanku aplenkti Mendozos didmiesti, ir neapsirikome, kelias pasirode vaizdingas.

Koplytele Difuntai Coreai. Legenda pasakoja, kad moteris su kudikiu ant ranku isiruosusi aplankyti vyro kapo mire kelyje is troskulio, o kai ja surado, kudikis tebeciulpiantis moters kruti buvo gyvas. Tas ivykis buvo palaikytas stebuklu, o moteris paskelbta sventaja. Ji tapo keliautoju, vairuotoju ir ypac camjonieriu, tai yra sunkvezimiu vairuotoju, globeja, kuriai geriausia padeka ar dovana - vanduo. Daznai galima pamatyti ne tik buteliu su vandeniu, bet ir masinu modeliuku, tikru masinu detaliu ar sudauzytu masinu nuotrauku, kuriu vairuotojai tiki kad tik sios sventosios deka liko gyvi.

2008-01-29T21:02:00.000+02:00

Sveiki,

Aplankeme viena is didziausiu San Rafaelio atrakciju- Atuel kanjona. Zmones cia dazniausiai pramogauja leisdamiesi upe zemyn plaustais, kanojomis, pripuciamais ratais ir pan. Pilna firmu ir firmeliu, kurios nuleis tave upe zemyn kokia tik nori plaukiojimo priemone. Vazuodami prasilenkiame su laimingaisiais jau praplaukusiais upe ir masinu tempemais plaustais, stebime kitus besileidziancius upe zemyn. Tikrai matem, kad butu daugiaiu aventuros (adrenalino) gidas, vairuojantis plausta, samoningai suko ji ratu ir per bangas leido sonu uzpakaliu ir panasiai. Salia upes eina kelias kuriuo irgi smagu pravaziuoti, ka mes ir padareme. Tikrai ispudinga: stacios uolos spaudzia upe i kanjona, uoliena vejo isgairinta, raudonos, zalsvos ir kitokiu spalvu. Upe puosia nendres ir kitokia vesli augalija. Gera jiems cia plaukioti, nes auksciau upe yra uztvanka ir upes vandens lygis visada vienodas. Pro uztvanka pakilus ant kanjono virsaus krastovaizdis pasikeicia: sausa, auga kaktusai, kai kurie aukstesni net uz mane.

Taip zydi agavos, pas mus jas vazonuose augina :)

Vaziujame i kempinga apsistoti. Turizmo informacijos centre pamirso ispeti, kad tiltas per upe tik pestiesiems, kur musu pakrauti dviraciai nelenda. Persistumus dviracius i kita puse privaziaves masiniukas paklause, ar mateme masinas kertant upe, matyt, buna kad ir masina nera lengva pervaziuoti.

2008-01-23T21:55:00.000+02:00

Sveiki,

Apsistojome ilgiau San Rafael mieste, patiko jis mums. Gatves placios ir pirma juosta tiesiog okupuota dviraciu ir motoroleriu. Dviraciais vazinejasi ir jauni ir seni ir ploni ir stori, nieko nenustebino babulka aplenkusi vidurine linija dvi eiles masinu, stovinciu prie sviesoforo, uzlindusi jiems pries nosi ir rovusi per sankryza degant raudonai. Mieste vyrauja vienauksciai namukai, ir atstumai gan dideli, taigi musu dviratukai cia labai praverte - nuo kempingo, kuriame apsistojome, iki miesto centro 5 km, o kai lankeme vyno daryklas vien mieste susukome 38 km.

Jeigu kas zaidete Cezari, tai miestas tiesiog identiskas. Gatves tiesios ir kertasi viena su kita statmenai, parkai mazi ir juose stovi po skulptura, "po devynis langelius" uzima vyno darykla ir salia esantis vynuogynas, o uz poros kvartalu - alyvuogiu aliejaus spaudykla ir alyvuogynas. Stovi jie ne bet kur, o tik derlingoje ir drekinamoje zemeje. Namukai balti ir dengti cerpemis (pirmas lygis).

Cia aisku dar ne garsioji Mendoza bet vyno gamyklu cia vadinamu bodegomis yra nemazai. Kelias aplankeme ir mes. Pirmas ispudis didelis. Talpyklos po 30 tonu pilnos vyno, rusiai su brestancio vyno backutemis, sampano gamyba.

Pirmoji aplankyta "Bianchi" bodega moderni, uzsiimanti daugiausia sampano gamyba. Talpyklos plienines, visur nauja ir modernu. Suzinojom, kaipgi tas sampanas gaminamas: surauginus vyna, jis ispilstomas i butelius, vel pridedama mieliu ir uzkimsus antra kart uzraugiamas, buteliai vis pavartomi, ir kai nuosedos sukrenta i apversto butelio kakleli, jos susaldomos ir butelis atkemsamas, o spaudimas istumia tas nuosedas. Kad nebutu po puse butelio, dapila vyno :) Ir tik dabar, kai viskas pagaminta, kad gautu saldu sampana prideda cukraus ir uzkemsa graziu kamsciu.

Antra aplankyta "La Abeja" visai kitokia- pastatyta 19 amziuje ir nelabai pasikeitusi. Vynas laikomas skliautuotuose raudonu plytu rusiuose, tvyro raugo kvapas, prabinzina katinas, saleja kur parduodamas ir ragaujamas vynas kaba paveikslai.

Tos uogos virsuje - alyvuoges, kuriu spaudykla irgi aplankeme. ne taip ispudinga kaip vyno bet vistiek idomu, labiausiai patiko moteriskes, kurios rankomis pilsto, uzkimsineja ir fasuoja i dezutes aliejaus skardines.

Prie visu siu ganyklu yra parduotuves, kur gali nusipirkti patikusios produkcijos. Vynui atsispyreme, bet alyvuogiu su prieskoniais vis tik nusipirkome :)

2008-01-21T00:30:00.000+02:00

Sveiki

Netiketai baigesi miskai, ezerai ir upes, todel netiketai patys sau nutareme pavaziuoti tolyn i siaure autobusu. Tiesiog pamatyti norisi dar daug, o atstumai cia vis tiktai milziniski. Nuo super turistinio miesto San Martin de los Andes dar pamyne dvi dienas sedome i autobusa atvaziavome i San Rafael miesta.

Gal ir gerai padareme, nes kelias is pradziu driekesi per galima sakyti pusdykume su retomis oazemis, vazdai didingi, bet tiek dideli ir letai besikeiciantys, kad ir per automobilio langa gali puikiai jais geretis. Toliau kelias pasuko i pampa, kuri kaip visada lygi ir monotoniska.

Dar karta apie sunis.
Neitiketinai ramus, atsipute, ir dideliais kiekiais. Visa nakti nesupratome kas ten krebzda prie palapines.

Pirmosios tikros, augancios ne parke palmes :)

2008-01-14T14:53:00.001+02:00

Sveiki,

Pradejom ¨PanAmericana¨ nuo pacios pradzios. Tas kelias, kuriuo pervaziavome Chiloe sala ir vaziavome toliau taip vadinamas todel, kad kitas to paties kelio galas yra Aliaskoje. Ant sito kelio mus ir uzklupo naujieji metai. Atsventeme kartu su Jumis, tai yra 7 val vakaro. Pas gerus zmones, kurie, paprasius leisti pasistatyti palapine ju sode, uzleido visa baigiama irengti namuka.

Vel artejame prie kalnu, is tolo galima pamatyti vulkanu snieguotas virsunes, tikrai ispudinga. Jie stovi atskiri gerokai virsydami savo auksciu aplinkinius kalnus. Vaziavome palei trecia pagal dydi P. Amerikos ezera bangos kaip pas mus Baltijoje tik vanduo gelas. Cia prasidejo turistiniai rajonai, pakrantese stovi daug vasarnamiu, kaviniu priklausanciu vokieciams imigrantams, kurie cia sudaro vos ne dauguma gyventoju.

Sukame link Argentinos, kirsime Andus. Kelias veda per nac. parkus, ju daug ir Cileje, ir Argentinoje. Yra daug neaukstu, bet vaizdingu kriokliu. Nakvynei sustojome pries muitine ir, pasirodo, kad gerai padareme, nes tarp Argentinos ir Ciles pasienio postu 43 km, per kurius dar reikia kirsti daugiau nei 1300 m pereja. Musu lauke smarkiai isreklamuotas, kaip vienas graziausiu P. Amerikos keliu, Ruta Siete Lagos - Septyniu ezeru kelias. Realiai, pasirode, kad nera jis kaskuo iskirtinis, tik didziu turistu srautu ir ju keliamomis dulkemis. Ir dviratininku siame kelyje sutikome daugiau nei per visa likusia kelione. Nieko nepadarysi, sausis ir vasaris cia pats atostogu ikarstis. Vasara tai vasara, bet kai dvi dienas kalnuose lijo, o trecia pasnigo visai nejuokinga.

2008-01-14T01:54:00.000+02:00

Nepavyksta pavaziuoti Carretera Austral- pietiniu keliu- taip toli, kaip norejome. Si kelia vietomis kerta ilgi fiordai ir vienintele susisiekimo priemone tampa keltas. O keltas, deja, kursuoja tik nuo sausio 3 iki vasario pabaigos. Laukti 11 dienu? Mes nusprendziame keltis keltu i Chiloe sala, o is ten zemynas jau visai cia pat.

5 valandos keltu ir mes atsiduriame Quellon uoste. Labai daug valteliu ir zveju kateriu, ivairaus plauko keistuoliu, valkatu ir kitokiu civilizacijos paveiktu zmoneliu.Pati sala is pradziu padare gan lietuviska ispudi: kalneliai, miskeliai, pievos, bet pirmas ispudis buvo klaidingas. Kalneliai, pradejus minti dviracius, nebeatrode lietuviski, per daug status ir ilgi, pievos pelketos, o namai statomi ant poliu. Siaip Chiloe garsi savita architektura ir mitologija. Patagonijoje baznycia nesiskiria nuo paprasto gyvenamo namo, o cia jos itrauktos i Unesko sarasa. Mums jos atrode tokios kaip Lietuvos kaimeliuose :)

Mums didziausia ispudi padare Castro palafitai- namai ant poliu, pastatyti pakranteje taip, kad nuo vienos namo puses gali valtele per potvyni isplaukti, o prie kitos seimininku dzipas stovi.
Sala garsi savo juros gerybemis ir zuvimi ir tarsi butu privalu ju cia paragauti. Mes tiek prisiuosteme zuvies dvoko, kuriuo persismelkusi visa sala, kad nepajegeme.

2008-01-14T01:26:00.000+02:00

Sveiki,

Yra gerai neuzsisedeti vienoje vietoje, judesys suteikia zymiai daugiau pazinimo dziaugsmo. Vos pavaziave kelis kilometrus uz Chalten miestelio pamateme bureli delfinu plaukiojanciu pacia pakrante. O pavaziave desimt kilometru atsidureme Santa Barbaroje, kaimelyje ant Ramiojo vandenyno kranto su juodo smelio papludimiu, israiskingais medziais ir uolomis pakranteje, patvyniais ir atoslugiais, tolumoje boluojanciu Corcovado ugnikalniu. Kuciu vakara planavome sutikti sioje ramioje vietoje, bet pavakare sulaukeme kaimynu. Nors aplinkui buvo istisas papludimys, jie isitaise salia musu ant vieninteles pieveles. Ir pradejo traukti is dzipo cielus luptus isdarinetus eriukus (2vnt), emesi drozti iesmus aukstesnius uz zmogu, benzopjuklu pjauti malkas ir taip toliau. O kai jau sutemus iskilmingai atnese ir mums dvi lekstes pilnas ivairiu keptu mesu su dviem bulvytem ir dar po skardine alaus uzsigerti, nuodeme buvo tokio vaisingumo atsisakyti. Tiesa sakant, ir kitai dienai net liko.

Kita diena per Kaledas pievele teko dalintis dar su dviem seimynom, o ir papludimyje vietos daresi anksta. Ir visi su puodais ir eriukais ar kitokiais mesos gabalais. Cia Kaledos primena musu Jonines, visi vaziuoja i gamta, piknikauja, ir kitaip pramogauja. Vasara gi. Maudesi, tiesa, tik keli bebaimiai vaikai, mums kojas nuo salcio uzgele jau po puses minutes. Skiriasi vandenynas nuo musu Baltijos, bangos ilgos, sunkios, nors ir nebuvo dideles, bet dusliai dunksejo i kranta, kuris tai priartedavo prie medziu juostos, tai vel nutoldavo, kokius 30 metru. Atoslugiu metu vietiniai rinko geldeles ir juros dumblius. Butumem ir mes prisirinke, tik kad neaisku su kuo ir kaip visa tai valgoma :)
Ispudingos Kaledos.

2007-12-23T21:36:00.000+02:00

Sveiki,

Kaledas sutinksime Chaiten kaimelyje ant Ramiojo vandenyno pakrantes. Potvyniai ir atoslugiai, sauledydziai kaip ir prie Baltijos, zveju laivai, debesys rytais. Tikra egzotika papuostos kaledines eglutes tarp zaliuojanciu medziu ir zmoniu apsirengusiu su marskineliais.

Geru Kaledu Jums, visiems dideliu ir graziu dovanu po eglute, savo kaledine dovanele mes jau radome.

2007-12-23T19:52:00.000+02:00

Sveiki

Visus su sventemis!

Baigeme savo viena keliones etapa, nuvaziavome iki Torres del Paine nac. parko. Tai ir buvo pieciausias musu aplankytas taskas.
Kodel nevaziavome i Ugnies zeme? Todel, kad ten be romantisko pavadinimo yra vienas mazas nac. parkas, pingvinu ir nieko daugiau (na, bent jau mums, ten nebuvusiems, toks susidare ispudis). Taigi vaziuoti penkis simtus kilometru per pampa vien del sportinio intereso pasiekti pati pietini Amerikos krasta mums pasirode neverta. O ir silumos pasiilgome.

Kelia, kuri dviraciais vaziavome 2 menesius pakeleivingais sunkvezimiais ir autobusais sugrizome per 3 dienas. Tranzuoti su dviraciais mums sekesi: aplankius Tores del Paine nac. parka grizome i Argentina ir ten, jau ant didesnio kelio sustojo antras stabdytas sunkvezimis (na, jo teko palaukti 3 valandas) ir nuveze iki Rio Gallegos 250 km, o ten sustojo pirmasis sunkvezimis (5 minutes) ir paveze dar 750km iki Comodoro Rivadavia. Taigi, grizome ne tuo paciu keliu, bet pasukome palei Atlanto vandenyna. Is Comodoro Rivadavia jau autobusu pasiekeme Esquel miesteli. Sunku suvokti pampos didybe. Vaziuoji, vaziuoji, uzsimerki, atsimerki, o vaizdas niekuo nepasikeites, tos pacios lygumos su skurdzia augmenija, kur ne kur ganosi avys, stebi pravaziojancius sunkvezimius guanakai. Kartais ivyksta permainu, privaziuojame upes sleni, cia zeme susirauksleja, kelias nusileidzia zemyn tam, kad po keliu kilometru vel pakiltu ir driektusi tiesiai tiesiai tolyn dar koki simteli.

Esquel mes jau antra karta, bet sikart pasukome kitu keliu, i Futaleufu, Cile. Na, patiko mums baisiausiai sita kelio atkarpa. Kalnai status, apzele misku, augmenijos daug, labai daug, tiek daug kad be takelio nelabai ir praeisi, galybe kriokliu ir kriokliuku, o visos pakeles apauge paparciais ir augalais su dideliais dideliais lapais. O ir lietus, mus isvijes is siu misku ana karta, sikart nelijo (na, bent jau sias 6 dienas). Idomiai atrodo snieguotos virsunes ir krintantys ledynai tokios veslios augmenijos fone.

O sita kiaule mus aplanke netoli Futaleufu. Kaip cepsedame ji rijo dobiliukus, kaip lapsejo jos ausys ir plakesi uodega, su kokiu malonumu ji veliau kasesi i medi ir atliko kitus kiauliskus darbelius. O i mus ir musu palapine nekreipe ne maziausio demesio.

2007-12-15T19:23:00.000+02:00

Sveiki,

Isvyke is El Calafate per pampa patraukeme link musu pieciausio keliones tasko Torres del Paine nacionalinio parko. Apie ji tiek daug teko skaityti geru atsiliepimu, kaip ten grazu ir pan. tad nors jau buvo pabodes saltis ir vejas nusprendeme nepraleisti sio Ciles kampelio.

Planavom pasivaiksioti kokias 7 dienas, dar pridejom kelias dienas keliones tad teko nusipirkti nemazai maisto. Ir tik kirtus Argentinos pasienio posta prisimineme, kad i Cile draudziama ivezti vaisius, darzoves, mesos ir pieno produktus (atsipalaidavome!). Kiek susirupinome del savo mesytes ir suriuko, kai pamateme, kad pries mus atvaziavusio turistinio autobuso keliaiviai tempia savo lagaminus patikrinimui. Kai muitininkas paklause standartinio klausimo, ar nevezame darzoviu, uztikrintai atsakem, kad jau darzoviu tai nevezam. Dar norejom pridurti, kad Patagonijoje darzoviu neprisipirksi, bet susilaikem.¨OOOO! muitininkas net atsilose, kai atidarius pati pirmaji krepsi ant virsaus gulejo 4 maisiukan suvynioti svogunai. Geras zmogus pasitaike, supratingas. ¨Vaziuokit¨, pasake. Mes ir nuvaziavom. Galejo ir kitaip baigtis, nes pergalvoje prisiminem kad dar turim figu, bulviu, cesnaka, razinu ir apskritai, jeigu apie tai butumem galvoje pirkdami maista parduotuveje, tai nieko nebutumem ir nusipirke.

Atvaziave i parka pirmas kelias valandas buvome nusiteike gan skeptiskai. ¨Ta pati pampa¨,- diagnoze. Taciau viskas pasikeite pakilus i pirma kalnu sleni. Tikrai turi Torres del Paine didingumo, smailios virsunes raize debesis, dunksojo galingos granito sienos, o salia viso to buvo ir daug smulkiu detaliu, tokiu kaip upeliukai, kriokliukai, ezerai, medziai susisuke nuo nuolatiniu veju, zydejo gelytes ir krumai. Svytavo spalvotos turistu kuprines, bet, tiesa sakant, vaizdais geretis nelabai trugde, buvom nusiteike daug didesniam turistu srautui. Oro temperatura buvo stabili, diena nakti rode apie desimt laipsniu silumos. Mazoka, kaip vidurvasariui, bet viskas priklauso nuo saules, jeigu ji sviecia, tai smagu, jeigu vejas pucia be saules, tai salta. O paskutinias dvi dienas dar priedo lijo ir truputi snigo. Taigi tikrai nenusivyleme, sauniai praleidome 6 dienas.

Jurga jau pries metus prisiziurejus nuotrauku pasiryzusi buvo nufotografuoti guanakus kalnu fone (kaip ir daugelis kitu didziu Menininku:). Guanaku buvo apsciai, stovinciu profiliais ir kitomis fotogeniskomis pozomis, deja, kalnai slepesi debesyse:).

Atgal i siaure su draugais baikeriais is Brazilijos:)).

2007-12-04T15:37:00.000+02:00

Sveiki,

Pagaliau pasiekeme viena is didziausiu visos Patagonijos atrakciju Perito Moreno ledyna esanti Los Glaciares nac. parke, apie 80km i vakarus nuo El Calafate.
El Calafate, nemazas miesciokas, ciulpia ledyno kruti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tiesiogine todel, kad tirpdamas ledynas aprupina vandeniu. Perkeltine, kad didzioji dauguma vietiniu gyventoju gyvena is turistu. Turistu cia ne tai kad daug, cia ju galybe. mus, vaziuojancius link ledyno, per diena aplenke gal koks simtas autobusu.
Vertejo pasukti i sali. Vaizdas tikrai didingas, nors oras ir nelabai nusiseke. Penkiu kilometru plocio ir 50m aukscio ledo siena visa suskeldejusi, poskanti ir treskanti, kada ne kada luitai atskyla ir su trenksmu krinta i vandeni sukeldami bangas, todel kad per diena sis monstras pasislenka zemyn apie 2 metrus.

Kelias iki ledyno vaizdingumu irgi mazai nusileidzia. Ypac kai vaziuoji saulei tekant ir zarai apsvieciant kalnu virsunes ir debesis. Vaziuojam paryciais ne tik del nuostabiu vaizdu bet ir del to, kad nera kriokianciu autobusu tau is nugaros ir postas renkantis po 26Lt nuo galvos miega:).

Vis sioks toks jubiliejus, nera daug, bet vistiek dziugu - 2000 km vien tik dviraciais. Kaip cia nepasigirsi:).Seniai jau ruosiames papasakoti apie sunis. Sunu beveik tiek pat kiek ir gyventoju, gal ir dar daugiau. Gyvena jie cia atsipalaidave, bet zmones gerbia, nelenda, nesikandzioja, kartais palydi tave iki namu, i vidu nelenda. Laikrastyje turistams skaiteme, klausimas: ar sie sunys kandziojasi? atsakymas: taip, bet tik gringus. (Gringo - tai atvykelis dazniausiai is JAV, pasikeles ir besisvaistantis doleriais).

2007-12-01T18:52:00.000+02:00

Dar keliatas nuotrauku is ivairiu vietu.

Keliames per Lago Buenos Aires.

Los Antiguos kasdienybe. Sunys ir vysnios.

Paminklas matei (sulkesni mates aprasima ziureti zemiau)

Manos Rupestros. Vietiniu gyventoju grafiti nupiesti pries 8 tukst. m.

O cia mes, jeigu pamirsote :)

2007-12-01T18:06:00.000+02:00

Sveiki,

El Chalten ¨Nacionaline trekingo sostine¨ kaip jie save tituluoja. Vaizdai tikrai nuostabus, bet marsrutu paprastam vaiksciojimui galetu buti ir daugiau. Per tris dienas nesunkiai galima apeiti beveik viska. Tas didziausias kalnas Fitz Roy, teigiama, kad 5 pagal uzlipimo sudetinguma visame pasaulyje. Gal ir tiesa sako. Tas kaireje smailus Cerro Torre is vis atrodo neilipamas, (Tarp kitko taip teige ir pirmasis ilipes i Fitz Roy) bet lipa ir ilipa ir ten, puse dienos su ziuronais sedejome stebedami du mazus skruzdeliukus Cerro Torre slaite, lipancius iki virsunes. Pasiseke mums, ne kas met toks ivykis.

Cia ne prie kalnu temos, bet neistvereme nepasigyre. Trys patiekalai su vienu puodu ir ant turistinio primuso. Tik majonezas ne musu gamybos :)

2007-12-01T17:49:00.000+02:00

Cia PAMPA. Bajo Caracoles - El Chalten 480 km per tyrus, kur nei auga, nei gyvena kas nors.

Nei maziausio krumelio pasislepti.

Matyti, kad ne visi Pampoje izgyvena. Mums pasiseke kur kas geriau.

Palaimintieji dviraciai.

Iki kalnu dar geri 50 km. o saule vakarop

Ir pasisek tu man, 30 km su kelio darbininkais, priestvaniniu autobusu.

2007-12-01T17:33:00.000+02:00

Sveiki,

Stai ir keletas nuotrauku is kelio atkarpos Los Antiquos - Bajo Caracoles. Grazus kelias per pereja 1500 m.

2007-11-22T16:51:00.000+02:00

Sveiki,

Po paskutines musu zinutes buvo daug ko iskyrus interneta.

Isvyke is Los Antiguos daugiau nei100 km mynem nuostabiu kalnu keliuku, piesiamu toli grazu ne visuose zemelapiuose. Nuo 200 m virs juros lygio pakilome iki 1500 m. Pradzioje kelias kilo pro sausa plyne. Augo keli krumai, nedgi zydejo, bet nuo minties, kad aplinkui vandens nera, eme troskulys. Netgi prisiminem vieno japono zodzius, kad zmones mirsta ne is troskulio ar alkio, bet is baimes.Mes, tiesa sakant, vaziavome tarp dvieju upiu, bet jos buvo toli ir gilai irezusios savo vaga kanjonuose. Kylant aukstyn vaizdas pasikeite. Grazu nepaprastai. Tokiose vietose vienuolynai stovi. Kalnai, slenis, upelis, yra erdves mastymui... Kelias iki perejos kilo ir leidosi . Atrodo stabteli lygesnele vietoje kvapui atgauti, atsigrezi atgal, o ten kelio nematyti - taip staciai krenta zemyn. Ant perejos - akmenys, sniegas, ziemiskas vejas. Musu apzureti atskrido keli kondorai, dangaus fone pasirode guanakai.

Nuo Bajo Caracoles (zemeapyje pazymetas kaimelis turintis apie 15 namu ir 50 zmoniu) vienintelis kelias suka tolyn nuo kalnu. Iki kito panasaus kaimelio 350 km pampa. Tyru tyrai. Cia is tiesu supranti, ka sis zodis reiskia. Sesios dienos begaliniu lygumu, kur ne kur styro dygliuotas kupstas, akmuo - zodziu, tikras menulio lansaftas. Matai kelio posuki uz 20 km, bet mini iki jo puse dienos, nes veajs cia pucia stipriai, nepaliaujamai ir, kaip taisykle , is priekio. Paskutines dvi dienas pute taip, kad ne tik vaziuoti, bet ir stumti dvirati sunku. vaikstai pasvires i vejo puse, kartais sau netiketai padarai kelis zinksnius i sona, o noredamas ikvepti atsisuki pavejui.

Kelione ir cia pateikia maloniu staigmenu. Tik sustok minutei noredamas nueiti i "pampa" ir staiga isdygsta visureigis, du vyrukai su videokameromis puola filmuoti tave ir tavo dviracius yvairiausiais kampais ir rakursais, o dar vienas grazuoliukas spaudzia desine ir praso keleto minuciu interviu. Kuriamas dokumentinis filmas apie 40 kelia (Ruta 40) ir tokie "crazy" dviratininkai sutikti viduryje "nothing" idealus kadras tokiam filmui.

Kai vakarejant lygiame horizonte pamateme taska, supratome, kad ten ir nakvosim. Tas taskas pasirode besas kelininku vagonelis ir mes paprase pasistatyti palapine vagonelio uzuovejoje gavom ne tik uzuoveja, bet ir mates, erienos ir vistienos kepsni su bulvemis, raudono vyno ir pokalbi su dviem kelininkais.

Sesios dienos pampos iki Tres Lagos, dar 130 km ir mes atmynem i El Chalten, nacionaline Argentinos trekingo sostine. Vel medziai, kalnai, upeliai, ir pauksteliai... Cia mes ir atsipusime.

El Chalten isikures 1985, vien tik turistu pinigeliais gyvas, ta byloja kad ir interneto kainos: Puerto Madryne mokedavome 2 pesas cia 12 pesu valandai. Tad nuotrauku teks paluketi :).

2007-11-07T17:04:00.000+02:00

Sveiki,

Kelemes per antra pagal dydi P. Amerikos ezera, Argentinoje Lago Buenos Aires, o Cileje Lago General Carrera vadinasi. Grazu, vanduo smaragdinis, kalnai aplinkui stukso. Tik vejas didziulis, del vejo, o greiciausiai kad nebuvo daug norinciu keltis, keltas neplauke visa savaitgali, gerai kad sekmadieni atvaziavome ir tik viena diena reikejo laukti. Pirmadieni ryte vejas tikrai nebuvo silpnesnis, bet atvaziavo du dideli turistiniai autobusai ir jureiveliams teko krutintis.

Atplaukeme i miesteli Chile Chico, garsus jis savo mikroklimatu, cia net vynuoges ir arbuzai auga. Vyno is cia jai geriau pasidairysite galite rasti ir Maximoje. Deja dabar pavasaris ir tik zalios vysnios kabo ne maziau garsiuose vysnynuose. Sikart siena kirtome be nuotykiu, asfaltuotas kelias ir vejas i nugara. Argentinos pasienio miestelyje Los Antiguos net lipdukai ant masinu "Vysnia tai gyvenimas". Viesbutelio kuriame apsistojome savininkas net nuveze aprodyti savo rancos kur be 1300 vysniu medziu augina visokias darzoves.

Gal mes neteisingas nuotraukas idejome nesusidarykite nuomones kad cia skurdus krastas (ir Lietuvos kaime galima lusnu surasti). Zmones cia vazineja naujais dzipais, kuriu negesina nueje i parduotuve, nes benzinas apie 1.50 Lt kainuoja. Zmones saugiai jauciasi, duru nerakina. Miestelis palyginus zalias, nuolat laistomas ir auga gatvese roziu krumai, vysnios ir kiti zalumynai.

Atleiskit, internetas labai letas gal veliau pavyks keleta nuotrauku ideti.

2007-11-07T16:33:00.000+02:00

Sveiki,

Mateme, kaip vietiniai zuvi zvejoja: pamakaluoja pagaliu ties kokiu upes slenkstuku ir kai lasisai ar upetakiui nervai neatlaiko ir jis pasirodo, tada ji lazda, lazda arba vaikezai akmenim, akmenim ir pusryciai yra...

Ir siap, zmones cia is viso pasaulio pazvejoti vaziuoja ir net meskeres atsiveza.

2007-10-31T20:28:00.000+02:00

Sveiki,

Ivaziavus i Cile aki pradejo dziuginti vesli augmenija, Valdivijos atograzu miskai. Netruko paaisketi kodel cia taip tarpsta paparciai, samanos, medziu kamienus raizgo gebenes Geras oras truko istisa pusdieni. Pradejus krapnoti, mes naivuoliai, bandem pralaukti lietu po medziu, bet po valandos teko statytis palapine lietui pliaupiant ir praguleti joje 2 paras. Nustojus lyti susipakavom gal per dvidesimt minuciu ir spejom nuvaziuoti visus 200 metru, kaip ir vel stojo balta lietaus siena.

Vai kaip stipriai klysta lietuviai galvodami, kad Lietuvoje lyja lietus. Neisivaizduojat kaip cia lyja, pila kaip is kibiro ir taip be sustojimo 5 paras. Tiesa, buvo du pusvalandziai be lietaus.

Kai vaziuoji dviraciu slapias iki triusiku, neapsakomas malonumas isvysti bobule lange, kuri moja ranka ir saukia uzeiti. Sios bobules ir jos vyro namuose ir praleidom dar dvi lietingas dienas. Pradzioje viesnages paklausus, kada gi galetu nustoti lyti, keistoka dieduko sypsena supratom tik treciosios dienos ryta, kai vis dar taip pat lijo.

Jautemes sveciuose gerai. Vaisino mus juros gerybiu sriuba, naminemis spurgomis, troskinta jauno parselio kulsele, atidare vynuogiu kompoto, gervuogiu uogienes ir papjauste surio. Istrauke sventines lekstes. Tikrai nuosirdziai prieme. Isvaziuojant spurgu ir termosa arbatos idejo. Suzinojom visas apylinkes naujienas ir ligas, apie uki, apie klimata, vaikus, gimines ir bobules ateities planus.

Deja, mintis sveciuotis iki lietaus pabaigos musu nezavejo, nes lietus cia, pasirodo, tesiasi ne valandomis o savaitemis. Teko sesti i autobusa ir vaziuoti is sito lietaus slenio saules ieskoti.

2007-10-29T17:50:00.000+02:00

Sveiki,

Papasakosim jums istorija kaip du lietuviai is Argentinos i Cile ejo.

2007 10 21 sekmadienis, 47 keliones diena

Vel civilizacija. Kokiu 50 trobu kaimas Comuna Dr. Atilio O. Viglione arba trumpiau Las Pampas. Tarp tu trobu mokykla, baznycia, policija, medicinos punktas. Ant parduotuves uzraso nera, reikia klausti. Parduotuve - tai du kambariukai nuosavame name. Likusiuose gyvena pardaveja, jos vaikai, vyras ir dar daug kitu giminiu. Tarp kitko, Argentinoje motinos diena. Seimos tevas ta proga kepa parilla. Stebim beveik visa procesa. Nutariam, kad tai buvo eriukas. Ja isdarineja, nudiria kaili (jis kabo ant balkio) per stubura perveria milziniska iesma, nusipjoves bambuka pritvirtina ir istempia kojeles ir rankeles, specialia viela istempia sonkaulius ir paslepsnius. Visa tai ismeigia prie zidinio. Kaip visa tai iskeps neaisku, bet jie, be abejo, zino geriau. Mus vaisina mate ir pyragu.

Tarp kitko, mate geriam jau kaip vietiniai: nesusiraukdami, netepdami gumos, bet ir per daug neskubedami, taip kaip ir priklauso. Mate tai toks indelis, i kuri pripila 3/4 arbatzoliu vadinamu yerba mate. Ikisa bombilija tai yra metalini siaudeli ir uzpila karstu vandeniu. Geriama is eiles ratu is to paties indo. Namuose maciu buna viena dvi, ne taip kaip arbatos puodeliu. Isgeres grazini mate tam, kuris pilsto vandeni. Sebadoras - vandens pilstytojas - pripila naujo vandens ant tu paciu arbatzoliu ir paduoda kitam. Mandagu imti ir atiduoti puodeli desine ranka. Jeigu daugiau nebenori, atiduodamas sakai Gracias ir kita karta tave jau aplenkia. Skonis kaip stiprios arbatos. Geria cia mate visi visur ir visada: vairuotojai, pardavejai, gatveja ant suolelio. Anoje nuotraukoje negalvokite, kad ten kokia bobulka geria mate ir ziuri muilo opera. Ten Jurga relaksuoja.

Taigi kodel mes pas vietinius geriam mate ir valgom pyraga? Pasiklausem kaime , kurgi tas kelias i Cile. Vietiniai pamate musu transporto priemones sypsojosi aiskindami ¨tres rios furiosos¨. Sita tai mes supratome. Pasirodo, siuo metu laiku i Cile is cia isvis niekas nevaziuoja. Ne tai kad su dviraciais, bet ir su sunkvezimiais. Reikia kirsti tris upes brastomis ir siuo metu yra daug vandens. Trecioje srauniausioje upeje visi sutartinai brauke rankomis virs bambos. Zmones klausinejo kodel mes nekirtome sienos siauriau, kur yra tiltai ir kelias. Pamate musu zemelapi kraipo galvas ir didziuodamiesi vienas kitam pasakoja, kad tas keliukas pro ju kaima tai ryskiai pazymetas.

Is pradziu nuliustame, kai pagautas per kaima avis genantis mokytojas vokietis nuo Volgos isaiskina, kad persikelti neimanoma ir reikia sukti atgal. Paskui atsiranda viltis, nes pasienieciai, pasiirodo, turi dideli traktoriu, kuris galetu mus perkelti per gilesnes dvi upes, o per pirmaja, seklesniaja upe sutinka mus perkelti kaimynas su sunkvezimiu. Keliam dviracius, atsisveikinam, lipam patys i kuzava ir dardam akmenim per upe. Nera jau tokia ir gili, perbristi imanoma, bet plati. Susitarimas toks mes vaziuojam 5 km keliuku iki pasienieciu, bandom juos itikinti, kad mus perkeltu per upe, o sunkvezimis musu lauks 4 val. ir nesekmes atveju perves mus atgal i kaima.

Grizti per sutarta laika nespejome. Keliukas toks, kad kartais imanoma vaziuoti tik salia jo per krumus ismintu arkliu taku. 4 upeliuku per kuriuos reikia bristi zmones mums net neminejo. Vazeve, stumesi dviracius ir bride randame didele balta kaimiska grycia su malunsparniu nusileidimo aikstele ir svaruteliu traktoriumi. tai Las Pampas pasienio postas. Uzeiname i vidu. Viduje sujudimas: susirinko gal kokie 7 zmones is kuriu net vienas su uniforma. Is karto paprase parodyti pasus ir ant klijuote aptiesto stalo atsivertes didele knyga ruosesi rasyti. Bet zvilktelejes pro langa ir pamates dviracius sustingo ir paklause kaip gi mes kirsim upe. O isgirdes, kad noretume persikelti per upe ju traktoriumi nesusizavejo musu noru ji issinuomoti. 20 min. itikinejimu naudos neatnese. Graudu nors verk.

Sunkvezimio sutartoje vietoje jau nebuvo, tad isikureme siapus upes salia vienisos sukiuzusios trobeles su dieduku, vistom, sunim, arkliais, karvem, avim, ozkom, etc. Panui A neisdegus gimsta planas B. Kadangi visi vienbalsiai sutinka, kad arkliu upes iveikti galima, nuomosime arklius. Deja, diedukas nera arkliu seimininkas. Seimininkas atvyks manana. Laukiam.

2007 10 22 pirmadienis 48 keliones diena

Ryte vel aplankom dieduka. Nors ir suprantam, ka sis sako, bet minties vingiai itartini. Seimininkas gris tikriausiai manana , arklius jis nezinia ar nuomoja ir apskritai... Vienintele naujove dieduko trobeleje nuo XIX a tai ant sienos kabantis rinkiminis plakatas. Sienos apruke, net juodos, baldai kuklus - krosnele, stalas, suolelis aptiestas avikailiais ir netiketa prabanga - kampinis bufetelis bei daug gyvenimo maciusi sofute. Diedukas gamina tortillas: miltai, vanduo, kaiusiniai, viskas iskociota vyno buteliu ir iskepta aliejuje. Vaisina ir mus.

Diena pralekia belaukiant mistinio seimininko. Nuotaika i pavakare prasteja. Keliukas, kaip paaiskeja, nera jau toks dievo uzmirstas - kokie 5 raiteliai per diena. Raiteliai tikri gaucios: Ant dzinsu avies kailio ar odos antkelniai, prie dirzo ar balno kinzalas, rankoje botagas, berete ar skrybele ant galvos, kai kurie su ponciais ir kiekviena lydi bent keli sunys. Apskritai sunys cia zino savo vieta, mikliai reguoja i seimininko mostus ar zodzius, nelenda prie zmoniu. Dar pro sali prajoja dvi grybautojos pagyvene moteriskes is kaimo. Mielai pakalbina, pasirodo rastus briedziukus, atsigeria musu vandens. Malonu mums, bet matosi, kad idomu ir joms.

Netiketai reikalai pajuda. Pro sali joja pardavejos vyras, kurio mikluma stebejome ruosiant eriuka kepimui. Jis pazista kaimelyje vyra kuris turi Tojota galincia pervezti mus i Cile ir sutinka tarpininkauti. As (Tomas) ir pardavejos vyras keliames per upe ant arklio ir stai jau geriam mate ir aptariam reikala siltuose Tojotos savininko namuose. Su masina keltis nesaugu. Seimininkas siulo arklius. As aisku sutinku su viskuo ypac kai jis nemato problemos perkelti ne tik mus bet ir dviracius. Rytoj 11 kelsimes i Cile. Netgi su savo Tojota parveza iki palapines nereikejo net koju slapti brendant atgal.

2007 10 23 antradienis 49 keliones diena
Si karta zandarmerijoje net du su uniformomis ir musu pasirodymas ju ¨neisgasdina¨. Jie jau informuoti. Pasienio proceduros neuztrunka net 40 min.: pasai detaliai apzurimi, nusibraizoma nauja grafa dideleje knygoje, uzmetus aki matyti kad si menesi jau yra du irasai. Kruopsciai uzpildomos visos skiltys, prie transporto priemones suabejojama, negi rasysi dviratis, rasyk vaziuoti sako kitas.

Perkelimo procedura pasirodo paprasta: gaucio su draugeliu ciupo musu dviracius po pazastimi ir ant arkliu pernese per upe. Antra upe iveikiam panasiai. Keliantis arkliu upes neatrodo tokios jau gilios ir sraunios. Gal ir imanoma perbristi, bet persinesti ant kupros dviracius ir manta tikrai sunku ir pavojinga. Dar pora negiliu upeliuku ir pries mus mediniai suristi viela vartai i Cile.

Is karto matosi skirtumas:augmenija gerokai ivairesne zalesne ir gausesne,kalnai statesni uolingi.

2007-10-24T16:46:00.000+03:00

Sveiki

Atsiprasom, kad kreivas pranesimas isejo, radom nemokama interneta, deja, kas nemokama, tas ir nieko gero. Tai dabar pasistengsim pataisyti.

Esquel mieste nutareme isbandyti legendini visos patagonijos kepsni parilla (vietiniu tarme parisa, ispaniskai parija). Nezinojom, ka uzsisakyti, tai uzsisakeme asorti - visokiausiu mesos gabaleliu. Is kokiu 10 skirtingu, sukramtomi ir valgomi buvo gal tik du, kaip supratom kiaulienos gabalelis ir vistienos krutinele, visa kita nezinomu gyvunu, arba kieta kaip batas, arba kazkokie itartini patrakai. Tai tokie tai ispudziai.

Isvaziavome is Trevelino. Idomus miestelis, turi astuonkampe aikste su astuoniomis alejomis, iseinanciomis i salis, is kuriu tik dvi asfaltuotos. Matyt, norejo maluna pavaizduoti, kad net is kosmoso matytusi. Tre - kaimas, Velin - malunas. Ikure si miesteli is Velso atsikele emigrantai. Dar ir dabar yra arbatos namai, kur gali isgerti 5 val. angliskos arbatos su pyrageliais.

Vaziuojame kalnais, ta ir pajutome, kai viena pavakare pradejo snigti ant zaliuojancios zoles.

Corcovado miestelis. Mazas bet su visais privalumais: savitarnos parduotuve, prie kurios yra buomas gaucioms arklius priristi, banku, kulturos namais.

Pirmoji Tikra pereja, kilome dvi dienas (na nevisai dvi, tiksliau du gerus pusdienius).

Keliukas sokineja is kaires i desine ir atgal, ir dar tuo paciu staciai aukstyn, mini paskutiniu begiu, jegu neber, o keliukas dar pastateja, isgrauzos pagileja, palaidu akmenu galybe. Tokiu keliuku dar nevaziavom. Ant lygesnes vietos, kai mums atrode, kad iveikeme pereja (kas kas kita diena pasirode buvo toli grazu ne pereja) apsistojome. Per diena sutikome 5 masinas, viena bernioka su dviraciu ir jauciu traukiama vezima. Kita ryta vis dar kilome. Galvoji, kad sis pakilimas turetu buti paskutinis. Su penktu nusprendeme saves neapgaudineti, ir meteme skaiciuoti. I kaire kalnu, i kuriuos galetume uzminti auksciau, jau nebebuvo, i desine buvo kelios snieguotos virsunes, i kurias keliukas, rodosi, ir taike.

Per diena sutikome 3 masinas ir du raitelius. Is pradziu pamateme du geltonus apsiaustus, kurie visai nesiderino su aplinka. Pasirodo, kad tai senelis su anuku, kurie, iskyrus tuos geltonus polietileninius apsiaustus, atrode kaip is 20 a pradzios: balnai aptiesti avikailiais, kelnes - kailines, pirstines - usmalai irgi is kailio, prie balno lasas. Juos lydejo du dideli, bet sulyse sunys. Pabendravom daugiau akimis ir gestais - bendrine kalba, nei zodziais. Viskas ir taip aisku: kur keliaujat, uuu kaip toli, kalnai, auksti ir daug, sekmes...

Buna dienu kai lyja, ir prabunda poreikis kurti.

2007-10-14T17:28:00.000+03:00

Sveiki,

Keletas nuotrauku:

2007-10-13T17:07:00.001+03:00

Sveiki,

Pagaliau pavyko prisesti prie interneto, bet jis Trevelin kaime tooooks letas, kad per valanda pavyko perskaityti laiskus ir atsiversti si puslapi. Ka gi, apie nuotraukas teks pamirsti.

Bariloche yra tikras kalnu miestas. Gatves kyla staciai aukstyn, tad kol isvaziavome is miesto teko vienoje vietoje stumti dviracius i toki kalna, kad ilsejomes pusiaukeleje. O ir masinyte kylanti i kalna- apie ikalne ispejantis zenklas- kilo vertikaliai i dangu.

Per Bariloche eina Ruta 40 ¨La Cuarenta¨. Ruta 40 Argentinoje turi ta pacia aura kaip ir Route 66 JAV. Sis kelias eina kiek nutoles nuo Andu i vakarus isilgai visa Argentina, daug kur neasfaltuotas, o kai kur net zole per viduri zelia ( teko skaityti). Kol kas kelias nuo Bariloche iki Bolson idealus: asfaltas su dviem geltonom juostom per viduri, dazniau i pakalne nei i kalna :)), masinu palyginus nedaug, kokios 7-10 per valanda, tad eismas nevargina, vairuotojai mojuoja ir pypuoja. O dar isivazduokite sauletus snieguotus kalnus aplinkui, upelius ir kriokliukus, augmenija, kurios net ivardinti negalime, nes nepazistame, galybe pauksciu, vis po du skridanciu, aviu ir galviju bandas... Smagumelis...

Kas lietuvio akiai kliuna, tai tvoros. Atrodytu tokie plotai, tiek zmoniu nedaug, o nuo kelio paejeti neimanoma- vos uz kokiu 7-10 metru puiki, tvirta tvora. Tenka vaziuoti aptvertam :)

Taip pravaziavom Nahuel Huapi nacionalini parka, Bolson miesteli. Tarp kitko, Bolson buvo labai pamegtas hipiu astuntajame desimtmetyje, paskelbtas pirmuoju antibranduoliniu miestu Pietu Amerikoje, o dabar dar galima pamatyti savo darbo (ir ne tik) suvenyrus pardavinejanciu hipiu ir ale hipiu miesto aiksteje.

Dar vienas nacioinalinis parkas, kuri pravaziavome buvo Los Alerces nacionalinis parkas. Alerces- tai didziuliai medziai, panasus i tujas, seniausias is kuriu yra apie 2600 metu amziaus. Labai grazus parkas, kelias eina palei ezerus, apsuptus kalnu. Toks gerumas apima, kad pyskinu fotoaparatu nenulipdama nuo dviracio :). Ezerai skaidrus, mateme upetaki, kuriu, kaip ir lasisu, cia turetu buti gausu. Kelias, tiesa, jau nebeasfaltuotas, tad tempas suletejo, o dar ir vaizdai bei nemokamos vaaizdingos stovyklavietes trugdo judeti i prieki.

O apskritai tai vis dar egzotika: karves gauruotos, aiskiai mesines, medziai ir krumai praktiskai nepazistami, isskyrus tujas, erskecius ir pienes, pauksciu daug ir dideliu, po du ir skardziabalsiu, parduotuves mus kiek erzina, nes nemegsta jie cia kainu rasyti, tad kol issiaiskini... O siai tai mes jau kalbame ispaniskai, zmones mus supranta, taciau kai atsako, vis dar sunku suprasti. Didele ta Argentina, dar didesne Pietu Amerika ir kalba visi savaip, ne taip, kaip kad mes mokemes. Nieko, mes tobulesime :)

2007-10-01T21:57:00.000+03:00

Sveiki,

Buvome iseje pasivaikcioti po Nahuel Huapi nacionalini parka, visai salia Bariloche miesto. Taigi dabar mes jau andistai, nes kopeme i dar visai ziemiskus Andus.

Dvidesimt minuciu vaziavimo miesto autobusu ir tu jau esi paciuose tikriausiuose kalnuose. Tiesa, dauguma zmoniu vaziavo slidineti, nes cia vienas didesniu Argentinos slidinejimo centru. O mes norejome tik pasivaikscioti ir pasigrozeti kalnais atokiau nuo zmoniu minios.

Nuo pat autobiso stoteles prasidejo sniegas, nors mieste kepino saule ir buvo tikras pavasaris. Dar Lietuvoje igai svasteme, imti trekingo lazdas ar ne. Gerai, kad ir nepasiemem, nes kazkokiu tai bambuku krumu pilnos pakeles. Is ju iseina puikios lazdos, tvirtos ir lengvos. Ir apskritai, tai augmenija tikrai egzotiska ir nebudinga europietiskiem kalnam. Namu darbu stropiai nepadarem ir pavadinimu, deja, nezinome. Atkakliai ieskome geros knygos apie fauna ir flora, bet spauzdintas zodis cia pakankamai brangus ir, toks ispudis, ne taip toli pazenges kaip mums noretusi.

Didysis juodasis genys, bet mums pasirode, kad cia Vudis.

Musu ryzius mielai leses kokis tai zvirblis.

Bet kalnai tai tikrai nuostabus: status, tvirti, virsunes aiskiai isreikstos. Ir oras visas penkias dienas nuostabus pasitaike: sauleta, nevejuota, tiesiog eini ir dainuoti norisi. Tiktai kartais iklimsti iki klyno i sniega.

Stai ir pirmoji musu nakvynes vieta: nekurenama :) dregna, bet nemokama ir geriau nei ant sniego. Ryte pas mus i svecius uzsuko italas, kuris isejo visai be zemelapio ir buvo gerokai i sona nuklydes, bet dabar apsiaves sniegbaciais vare septynmyliais zingsniais. Kiti pakeliui sutikti italai irgi pagyre musu nusipirkta zemelapi. Jie su zymiai prastesniu buvo ne i ta sleni pataike, kur norejo.

Kitos dvi nakvynes buvo nuosavame kalnu slenyje su nuosavu ezeru, kuris tik zemelapyje ir tesimate, nes visas po sniegu buvo. Vienas dalykas yra uzbegti i kalna ir apsidairyti, ir visai kitas malonumas yra tokioje nuostabioje aplinkoje pagyventi neskubant, su karstos kakavos puodeliu stebeti, kaip kylanti saule apsviecia vis naujas virsunes.

Sunku patiketi, kaip geritai cia ateina pavasaris. Ten, kur lipant i virsu zniego buvo gal pusantro metro, dabar jau kur ne kur kysojo zemes lopineliai.

Pazadinom pavasari cia, vaziuosime zadinti pavasario tolyn i pietus, link Antarktidos :)

2007-09-25T22:55:00.000+03:00

Sveiki visi,

Na pagaliau baigiame iki Andu atvaziuoti, tiesa, kol kas autobusu. Autobusas koche cama, kas isvertus is ispanu reikstu ¨masina- lova¨. Per autobuso ploti sedynes tik trys, bet tokio dydzio, kad mes abu i viena butume tilpe. Bet moketi teko vis tiek uz dvi vietas nors kokius 700 km vaziavome sesiese visame dviaukstyje autobuse. Be to, maitina, berniukas baltais marskiniais atnesa kavos ir raudono vyno... Galetume ir paprasciau...(pigiau).

Bariloceje apsigyvenome pigiausiame hostelyje, bet ir vel nepaprasta prabanga, su vaizdu i ezera ir snieguotus kalnus.

2007-09-22T20:54:00.000+03:00

Sveiki visi,

Aciu, kad skaitote ir komentuojate.

Stai grizome po pasivazineje po Valdes pusiasali (Peninsula Valdes). Nors tai dar vis ne Andai, taciau paliko didziuli ispudi. Tiesa sakant nesitikejome, kad pamatysime tiek daug juros ir sausumos gyvunu. O ir pampa per 11 keliones dienu mateme ir saulei svieciant , ir lietui lyjant, ir vejui puciant (bet kazkodel atkakliai is priekio:))

Taciau pats smagiausias dalykas yra pati kelione. Koks didis malonumas yra nepriklausyti nuo laiko, vaziuoti, kai norisi, sustoti, kai norisi, apsinakvoti, kai norisi, pajudeti pirmyn, kai norisi...

Buenos Airiu autobusu stotyje jaudinomes, ar paims autobusas musu dviracius- be problemu. Iki siol su dviraciais tikrai lengvai ejosi: ju atgabenimas i Buenos Aires kainavo 44 eurus (1 vnt)su EasyJet, bet ir ta suma buvome sumokeje pirkdami lektuvo bilietus internetu. Na iki Puerto Madryn dar sumokejome po 10 pesu (8Lt) uz "virsvori" vairuotojui i kisene.

Kelias nuo BA iki Puerto Madrin visus 1400 km veda per pampas ir pro autobuso langa atrodo tikrai monotoniskai, taciau argentinieciai, kaip cia sakoma, "atrado" autobusus. Ju daug, daznai vaziuoja, labai patogus ir kainos pakenciamos.

Puerto Madryn stotyje susirinkome dviracius, susikroveme daiktus i balnakrepsius, nusipirkome maisto. Pakrante, tiltas i jura ir... pirmosios banginiu uodegos.

Tas nenugalimas noras isiamzinti salia palmiu...

Uodegu, nugaru, peleku, purslu tadien dar daug prisiziurejome. Netoli tepavaziave apsistojome pakranteje, ilsejomes, stebejomes, klausemes banginiu ukimo ir bangu musos.

Kita diena suprantame, ka turi omenyje vietiniai, kai sako, kad pampoje dulka. Palapine, daiktai ir mes patys esame balti, tiesiog kreiduoti, mat visur kalkakmenis. Bet lietus nuplove nuo musu tas baltas dulkes :) gal net per gerai. Lyja ir visa kita diena, todel mes leidziame sau niekur nevaziuoti, o stebeti vandenyno potvynius ir atoslugius, stacius krantus ir banginius.

Ivaziavimas i Valdes pusiasali mokamas. Kiek pasimaige sumokame po 40 pesu. Sunku moketi uz ora, (ypac kai vietiniai moka vos ne tris kart pigiau) bet postas rimtas, dirba kiaura para, nieko nepadarysi. Malonumas, kai kelias asfaltuotas. Vietiniai taip pat labai draugiskai reaguoja: mojuoja, pypuoja, kai stabtelim klausia ar viskas gerai:)

Kelias ilgas ir pakankamai tiesus.

Sutikti pakialiui vietiniai gyventojai:

Guanakai.

Pakrapstysi pagaliuku, pingvina rasi.

Stai ir Jis.

Cia ju ir daugiau.

Juru dramblys kasosi.

Cia artimai bendrauja?

Surask 5 zuikius. Ne siaip sau zuikiai, o endeminis patagonijos zuikis Mara, didumo kaip didelis suo (tik toli cia jie).

Skunkas, visai nebailus gyvuliukas.

Flamingai suriame ezere, kurio pakrasciais vietiniai druska kasa.

Kas cia per paukstis?

Strutis reja.

Zemes pakrastys, visur laaabai auksti skardziai.

Buenos Aires

2007-09-11T19:15:00.000+03:00

Sedziu kavineje Buenos Airiu centre ir pagaunu save galvojanti kad taip buti negali, ar as nesapnuoju, bet ne aplink palmes, namai kvartalo dydzio (tai yra 100X100 metru betono kubas), karstis ir tvankuma. Aplink toookia egzotika kad tik trecia diena pradedi apsiprasti ir nesistebi. Siap miestas laaabai didelis, laabai siukslinas pilnas sunu ir ju kako, mazytes parduotuveles kas antras namas, chaotiskas eismas, zmoniu aisku daugybe visi geria ¨cocacola¨cia kaip supratom ¨lygis¨kokakola gerti damos prie kavos uzsisako ne brendzio bet sio geralo ir kas trecias dar ir mate (arbata tokia kur Lietuvoje jos pakelis kainuoja apie 12 Lt cia 3 Lt) . Tokie tai padriki ir trumpi ispudziai ir kelios nuotraukos.

Cia Buenos Airiu zmones pramogauja gamtoje.

Cia kapines tokios.
O cia mokiniai parke, parkas cia keli medziai. (Dabar suprantu kodel Vilniu vadina zaliu miestu nors anksciau man taip neatrode)

2007-09-08T17:42:00.000+03:00

Sveiki is Buenos Airiu

Atskridome puikiai, tik penkiolika valandu ore su naktimi Berlyno oro uoste ir pusdieniu Madrido ir mes kitoje Zemes rutulio puseje. Dviracai supakuoti i bevei dvieju metru plocio ir pusantro aukscio dezes buvo iskirtinis atributas, bet pravezeme juos neitiketinai sklandziai, liksmiausia manevruoti su tokiu "buldozeriu" zmoniu pilnoje saleje.

Musu dviraciai keliauja i bagaza.

Pietus Berlyno oro uoste.

Maza moteriske dideliu kroviniu skyriuje. (Nuostabu kaip dirba ispanai. Tai reikia pamatyti, pajusti, papasakoti neimanoma, viska daro neskubedami, atsipute, nesinervindami, ir viskas pavysta, pasake po penkiu minuciu reiskia bus po pusvalandzio, bet bus.)

Ausra Pietu amerikoje.

2007-08-17T08:36:00.000+03:00

Išvykimo diena artėja, o darbų dar begalės, reikia baigti nusipirkti įrangą (degiklį, priekinius dviračių krepšius ir krūvą kitų smulkesnių daiktelių).

Seniai sklandžiusi mintyse, o dabar jau realiai svarstoma idėja yra pakeisti kelionės kryptį ir, padalinus maršrutą per pusę, pirmąją dalį važiuoti į pietus, o ne į šiaurę. Argumentai keli:

judėtume kartu su pavasariu (nepamirškite, kad ten pietų pusrutulis ir šaltėja važiuojant į pietus ir vasara ten tada, kai pas mus žiema);
vyraujantys vėjai turėtų būti labiau palankūs.

Kaip ten bus tikriausiai nuspręsime vietoje.

2007-07-05T15:14:00.000+03:00

Šiame dienoraštyje stengsimės teisiogiai, kiek pavyks, papasakoti apie savo kelionę.
Ekspedicijos idėja pravažiuoti dviračiais palei (kiek pavyks per) Andus nuo Ugnies žemės iki Titikakos ežero.
Dviračiai jau nusipirkti, lėktuvo bilietai iki Buenos Airių jau įsigyti, išskrendame iš Rygos rugsėjo 5 d.
Jeigu viskas seksis kaip suplanuota laukite naujienų iš Pietų Amerikos